Šios dienos citata: Yoko Ono apie buvimą savimi ir pasaulio keitimą

 Sveiki,

 

Kas tik nepažįsta garsiosios Yoko Ono (g. 1933), kuri vakar, vasario 18 dieną, atšventė 89-ąjį savo gimtadienį, tačiau tebėra tokia pat aktyvi menininkė, kokia buvo prieš 20, 40 metų ir seniau. Yoko Ono išgarsėjo pasauliniu mastu gyvendama, kurdama ir kartu protestuodama su „The Beatles“ atlikėju John Lennon (1940-1980), kurį, kaip žinia, nušovė. Menininkė, kurios veiklą sunku apibūdinti, o dainavimas panašus į nuolatinį eksperimentavimą, nusižengiant visoms vokalinėms taisyklėms. Tačiau Yoko Ono įtakinga, ji vis dar turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje, o jos muzikos albumus kritikai įvertina puikiai. Atlikėja šiemet atvyksta į Lietuvą, o tiksliau pagal kultūrinių renginių programą „Kaunas 2022“. Belieka tik laukti ir džiaugtis, kad menininkei nepristinga sveikatos ir noro kurti bei keliauti.

 

Yoko Ono – ne standartas, tas faktas, o šios dienos citata būtent ir verčia atkreipti dėmesį, kad buvimas savimi visada keičia pasaulį, o prisitaikėliškumas visada tik suvienodina ir įrėmina tiek žmogų, tiek visuomenės procesus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

 
Informacija apie albumą: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinės plokštelės: apsinuoginimas (erotika) dabar ir tada albumų viršeliams

Sveiki,

Bevaikščiodamas po Vilniaus vinilinių plokštelių parduotuves visai netikėtai užėjau keletą vinilinių plokštelių, kuriose buvo pavaizduota man nežinomų atlikėjų lytiniai organai. Pamaniau, kad drąsu savo genitalijas publikuoti ant savo muzikinės plokštelės ir nusistebėjau, kad dėl to, kažin, ar toji roko grupė, kurios taip ir neįsiminiau (bet įsiminiau albumo viršelį!) tapo nors kažkiek populiaresnė.

Užsukęs į kitą senų plokštelių parduotuvę aptikau visiškai nuogus Yoko Ono ir John Lenon irgi ant plokštelės viršelio. Daugelis Lenoną žino tik tris faktus: buvo „The Beatles“ narys, parašė dainą „Imagine“ ir mirė nužudytas. Tai toli gražu ne pornografija! Seksualinės revoliucijos įkarštyje tai buvo savotiškos saviraiškos būdas. Prisiminkime Vudstoko suvažiavimus, kur praktiškai festivalis, vertinant iš šių dienų perspektyvos, priminė toli gražu ne hipių svajingus pasisėdėjimus su gitaromis, o veikiau vientisą tūkstantinę narkotikų ir sekso orgijų euforijos stadioną, kur ten stadioną, veikiau ištisus laukus. Kaip keičiasi laikas ir požiūris.

Gal ir nepradėsiu kolekcionuoti albumus, ant kurių pavaizduoti lytiniai organai, tačiau smalsumo genamas nusprendžiau apžvelgti kaip ir kas tokius albumus kūrė, tad šis įrašas, kaip bebūtų keista, lyg ir reikalautų bent N18 ženkliuko. Taigi.

Vienas populiariausių albumų tikriausiai ir būtų 1968 metais pasirodęs John Lenon ir Yoko Ono albumas „Two Virgins“. Tai pirmasis albumas iš trilogijos su Yoko Ono. Įdomu ir tai, kad šį albumą su žymiąja mylimąja jis įrašė, kai jo paties žmona atostogavo Graikijoje. Ot buvo laikai...

Šiemet amerikiečių reperė Nicki Minaj nepasikuklino ir netrukus išleis albumą, kurio viršelį jau paskelbė. Nors ir panašu į karalienę Kleopatrą, bet ar Jums nedvelkia šiek tiek pornografija?

The Mr. Jerry Walker „The Fairy Godmother“ pasirodė 1970 metais, o 2016 metais tuo pačius viršeliu vinilas buvo perleistas. Tiesą sakant, nežinau, kad čia apskritai per atlikėjas, tačiau viršelis su nuogais ir vergus vaizduojančiais juodaodžiais viršelis kelia nevienareikšmiškas mintis.

Albumo „Music for hangovers“ (liet. Pagirių muzika) nesismulkina ir turi ką ne tik pasakyti, bet ir parodyti.

Amerikiečių reperis Luke 1993 metais pristatė savo trečiąjį solo albumą, kuris kaip ir, viršelis švelniai sufleruoja, vadinasi „In the Nude“. Primena prabangoje skęstančius šiuolaikinius reperius. Ir ne tik prabangoje.

Atlikėja, pasivadinusi kaip Bat for Laches 2012 metais pristatė albumą „Haunted Men“. Kažkodėl nei viršelis nei perdėta žinutė antifemenistams manęs nenustebino. Galiu tik pasakyti, kad atlikėjos muzika toli gražu nėra tokia grėsminga.

Štai Eddie Mack tikriausiai savo albumui įkvėpimo ieškojo ne tik muzikoje, bet ir ant... pianino.

1976 metais gal ir buvo visai nieko, tačiau šiandien tikriausiai tai sukeltų super mamyčių ugnikalnio įsiveržimą. Atlikėjai Noeline Brown, Ross Higgins ir Kev Golsby albumui „Son of naked vicar“ tikriausiai nerado tinkamesnės nuotraukos, nors...

...nors štai prisiminkime kokiomis mielomis akytėmis žiūrime į šį Nirvanos viršelį ir nieko blogo nepagalvojame. O super mamytės galvoja?

Aktorius Alan Cumming, atrodo, į vatą irgi nevynioja ir išties savo albumo viršeliu nori kažką mums pasakyti.

Grupės „Wasnatch“ albumas, perleistas 2013 metais taip pat išlaiko senas ir geras tradicijas – nustebinti pirkėją. Čia tai tikrai menas.

2006 metais pasirodęs Gangsta Rap albumo viršelis, nors ir vaizduoja prisnūdimą, kažin, ar pavyks.

„Purple Rain“ hito atlikėjo Prince albumas „Lovesexy“ (1988) kažkaip stengtasi, bet net ir apvertus į antrą pusę (be patyčių!) ale vis tiek nesižiūri.

Grupės lyderis Adam Lavigne nepasididžiavo pasirodyti viniliniam savo singlo „Hands all over“ (2010) viršeliui.

Kas geriau nei užsispyrusios rokerės krūtys ant albumo viršelio? Tikriausiai toli ieškoti grupei „Supertamp“ 1971 metų albumui pozuotojos neteko.

Daug diskusijų sulaukęs „Skorpions“ albumo „Lovedrive“ viršelis 1979 metais.

2010 metais pasirodė grupės „Scissor Sisters“ albumas „Night work“ albumas. Kam rodyti veidą, jeigu galima tiesiog parodyti kur kas gražesnę kūno dalį?

Dainininkas Daniel Lanois albumo „For The Beauty of Wynona“ 1993 m. Pastarojo daina man labai patiko.

Grupės „Placebo“ 2003 metais pasirodžiusio albumo „Sleeping with goshts“ viršelį pavadinčiau labai vykusiu ir menišku.

Pankroko grupės „Handsome Furs“ albumas „Sound kapital“ albumas 2011 metais.

Mažiau žinomas atlikėjas...

Štai taip publikuojamas vienas iš Metallicos perleistų albumų.

Jūsų Maištinga Siela