Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3
Sveiki!
Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje
pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“
(angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą
sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“
serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999
metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas,
tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino
filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004
metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai
pamatyti.
Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek
nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis
Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus
gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl
norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia
„Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio
olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų
klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių
laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs
kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį
net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai
klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja
mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,
o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia
lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su
piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?
Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai
jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku
pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y.
veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad
būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų
dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir
nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis
filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo,
kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl
filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...
Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 5.7
Maištinga Siela
Sveiki,
Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022
metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas,
šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas,
kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino
sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2)
(2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas
vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią
kokybę ir tęstinumą.
Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą
po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja
įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą
sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš
blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena
pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija,
tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria
prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie
pateikiami kaip nusikaltėliai.
Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir
pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai
tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į
gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis
aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo
žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje
erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip
altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis,
varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus:
viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas
auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl
godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės
psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos
ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Sveiki,
Latvių stebuklu
tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“
(angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį
filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir
tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto
didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone
nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai
varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir
didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip
savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.
Sakau iškart – man filmas
patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame
kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų
animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių
tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti
animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai
finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius
anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje,
bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir
kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau
uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.
Grįžtant prie „Potvynio“
fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika
sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį
potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią,
apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta,
prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą
įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis,
kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę.
Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir
kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau,
sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai
galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat
toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas.
Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik
šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis
banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus
potvyniui.
Atmosfera kuriama
pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos
tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų
juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas
rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi
heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko
išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose
tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis,
o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo
žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas
kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad
išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas
staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas
žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.
Apokalipsiniai potvynio
vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip
žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų
galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris
turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti
paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien
pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš
visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių
barbarizmas.
Žodžiu, gražus filmas,
man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo,
išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno
„Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau
daugiau nei 120 metų.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.9
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“
(2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią
kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The
Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius
projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris,
mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį
technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame,
kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš
kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes
bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau
tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo
istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip
esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus
pačius.
Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E:
Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi
laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų
poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą
netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo
ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz
laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos
komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol
tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir
jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa
nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.
Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo
super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai
supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški –
priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš
prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis
filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi
žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio
koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet
tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai
susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną
ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje
daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio
intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie
kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir
pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti
skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai
pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi
filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ –
gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė
prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio
žanro filme.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai ir
klajokliai,
Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“
sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet
pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų
animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip
kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku,
buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio,
nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo
dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais,
netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai,
pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji
dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė
jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama,
pasireiškė visame kame.
Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau
po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando
susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir
įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada
jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą,
į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir
drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir
perkoordinuoja mergaitės būseną.
Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį
paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti?
Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi
atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe
ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad
vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir
leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias
pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto,
bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias
didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina
pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė +
sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja
valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami
pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir
taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė
ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai
praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau
juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“
dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024),
kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė
animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio
genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais
pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už
pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.
Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą
teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų
prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas
pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio
genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net
nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja
teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo
metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas
prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo
mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...
Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru
šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje,
tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru
ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai,
o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu
sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis
nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė
lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o
dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas.
Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko
dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris
turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia
oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi
jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios
japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek
nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet
filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir
tipažiniai, veikėjai.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Jeigu mano vaikystėje
būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“
(angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant
iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais
siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir
idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.
Istorija pasakoja apie
menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės
stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų
stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir
Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta
šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga,
pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei
vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur
groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas
stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos,
įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo
svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų
sielas.
Filmas iš esmės apie
įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito
mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir
filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai
nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas
svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko
labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų
pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei
draugystės ir meilės.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Esu iš tos kartos, kuri
tikriausiai užaugo su pirmaisiais „Super Mario“ kompiuteriniais žaidimais,
tačiau būsiu retas egzempliorius, nes taip niekada ir nesu jo žaidęs nei vaikystėje,
nei paauglystėje, todėl mažo ūgio ispanas su džinsiniu kombinezonu man tebuvo
reta reklama. Tiesą sakant, nepamenu, kad jis būtų populiarus tarp mano amžiaus
grupės vaikų, bet tikriausiai tai kiekvieno kiemo, miesto, regiono mada. Šiemet
pasirodęs animacinis filmas „Broliai Super Mario“ (angl. The Super
Mario Bros. Movie) (2023) daugeliui atgamino nostalgišką Super Mario
žaidimo prisiminimus, tiesa, ne tiek išlaikoma anų laikų kompiuterinė žaidybinė
rokiruotė, kiek sukaltas pagal Volto Disnėjaus receptą.
Pastaruoju metu neaptinku
jokio animacinio filmo, kuris mane būtų nustebinęs, „Broliai Super Mario“,
sakyčiau, irgi. Mario su savo broliu Luisu patenka į paralelinį stebuklų
pasaulį prieš tai išgyvenę gyvenimo nuosmukį, tėvų nusivylimą, o paraleliniame
pasaulyje, kur galimybės kitokios, o užvalgius grybukų ar žvaigždučių, tampi iš
nevykėlio stipruoliu, įveiki pačius didžiausius sunkumus ir dar pelnai
princesės širdį. Žodžiu, prikeltas kompiuterinio žaidimo herojus tampa
užmaukšlintas ant stereotipais grįstų pasakojimų. Idėja toli gražu neblizga ir
nėra nei novatoriška, nei stebinanti.
Filmas absoliučiai vidutiniškas,
tinkantis, kaip mėgstu sakyti, „užmušti laikui“, šiek tiek pasijuokti, šiek
tiek pasigrožėti animacine grafika, šiek tiek prisiminti banalių pamokymų:
jeigu esi mažas ir tave laiko nevykėlių, turi užtektinai turėti drąsos ir
narsos kovoti už savo artimuosius ir tau gyvenimas atlygins. Tai iš esmės
kartojasi iš filmo į filmą, tad ir „Broliai Super Mario“ (panašiai kaip su „Pūkio“
tęsiniu) žaidžia tomis pačiomis kortomis. Galiu tik įsivaizduoti, jog, kai tau
septyneri, filmą sužiūri tikrai įdomiau, nei suaugusiam.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Itin
sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai
naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin
populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas
katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish)
(2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77
serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad
šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.
Tiesą
sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane
nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis
filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet
debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama
apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko
paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis
stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus
jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis
sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris
atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik
jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam
padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?
Iš
esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema
– sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką
įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai
filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės
jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas
iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai
leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti
kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo,
nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas
fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių
nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau
laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam
žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas,
pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų
kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad
pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui
dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Rudenėjančiais ir vis
dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti
laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija,
skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad
Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir
piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti,
apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti
savo plėšrūnišką prigimtį.
Filmo siužetas ir jo
dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant
ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems
puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo
tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas
vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto
auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto
žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui,
kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...
Filmas itin dinamiškas ir
veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą
pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus
masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis
plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti
draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų,
atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad
prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad
pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo
ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei
taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų
gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro
didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale
pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra
labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame
2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek
labai lengvai ir smagiai.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Daugelis
iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems,
kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką,
manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai
2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda
su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint
tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“
prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis
aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas
sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.
Tiesą
sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių
istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su
šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija
apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis
svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė
vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į
blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos
naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio
pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam
tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą
stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia
stulbinamos galios.
Nepasakosiu
viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta
žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais
pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas
oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba
pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia
didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš
kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip
maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus
vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys
pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra
stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti,
sakyčiau, tikrai galima.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.7
Jūsų
Maištinga Siela
Sveiki,
Kartais
išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas
iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie
paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie
monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą
šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato,
kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs
ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame
konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...
Kad
ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo
šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali
pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau
įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių
ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos
kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės
ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali.
Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl
sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma?
Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...
Man,
jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo
išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug
tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši.
Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia
dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos
padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų
didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos
tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos
kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir
reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo
pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 7.5
Jūsų
Maištinga Siela