Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos" / "The SpongeBob Movie: Search for SquarePants"

 

Sveiki!

 

Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“ (angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“ serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999 metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas, tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004 metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai pamatyti.

 

Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia „Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?

 

Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y. veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo, kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Potvynis" / "Flow"

 

Sveiki,

Latvių stebuklu tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“ (angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.

Sakau iškart – man filmas patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje, bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.

Grįžtant prie „Potvynio“ fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią, apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta, prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis, kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę. Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau, sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas. Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus potvyniui.

Atmosfera kuriama pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis, o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.

Apokalipsiniai potvynio vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių barbarizmas.

Žodžiu, gražus filmas, man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo, išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau daugiau nei 120 metų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bjaususis aš 4" / "Despicable Me 4"

 

Sveiki,

 

Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“ dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024), kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.

 

Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...

 

Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje, tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai, o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas. Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir tipažiniai, veikėjai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stichijos" / "Elemental"

 

Sveiki,

Jeigu mano vaikystėje būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“ (angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.

Istorija pasakoja apie menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga, pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos, įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų sielas.

Filmas iš esmės apie įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei draugystės ir meilės.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Super Mario" / "The Super Mario Bros. Movie"

 

 

Sveiki,

 

Esu iš tos kartos, kuri tikriausiai užaugo su pirmaisiais „Super Mario“ kompiuteriniais žaidimais, tačiau būsiu retas egzempliorius, nes taip niekada ir nesu jo žaidęs nei vaikystėje, nei paauglystėje, todėl mažo ūgio ispanas su džinsiniu kombinezonu man tebuvo reta reklama. Tiesą sakant, nepamenu, kad jis būtų populiarus tarp mano amžiaus grupės vaikų, bet tikriausiai tai kiekvieno kiemo, miesto, regiono mada. Šiemet pasirodęs animacinis filmas „Broliai Super Mario“ (angl. The Super Mario Bros. Movie) (2023) daugeliui atgamino nostalgišką Super Mario žaidimo prisiminimus, tiesa, ne tiek išlaikoma anų laikų kompiuterinė žaidybinė rokiruotė, kiek sukaltas pagal Volto Disnėjaus receptą.

 

Pastaruoju metu neaptinku jokio animacinio filmo, kuris mane būtų nustebinęs, „Broliai Super Mario“, sakyčiau, irgi. Mario su savo broliu Luisu patenka į paralelinį stebuklų pasaulį prieš tai išgyvenę gyvenimo nuosmukį, tėvų nusivylimą, o paraleliniame pasaulyje, kur galimybės kitokios, o užvalgius grybukų ar žvaigždučių, tampi iš nevykėlio stipruoliu, įveiki pačius didžiausius sunkumus ir dar pelnai princesės širdį. Žodžiu, prikeltas kompiuterinio žaidimo herojus tampa užmaukšlintas ant stereotipais grįstų pasakojimų. Idėja toli gražu neblizga ir nėra nei novatoriška, nei stebinanti.

 

Filmas absoliučiai vidutiniškas, tinkantis, kaip mėgstu sakyti, „užmušti laikui“, šiek tiek pasijuokti, šiek tiek pasigrožėti animacine grafika, šiek tiek prisiminti banalių pamokymų: jeigu esi mažas ir tave laiko nevykėlių, turi užtektinai turėti drąsos ir narsos kovoti už savo artimuosius ir tau gyvenimas atlygins. Tai iš esmės kartojasi iš filmo į filmą, tad ir „Broliai Super Mario“ (panašiai kaip su „Pūkio“ tęsiniu) žaidžia tomis pačiomis kortomis. Galiu tik įsivaizduoti, jog, kai tau septyneri, filmą sužiūri tikrai įdomiau, nei suaugusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela