Filmas: "Potvynis" / "Flow"

 

Sveiki,

Latvių stebuklu tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“ (angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.

Sakau iškart – man filmas patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje, bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.

Grįžtant prie „Potvynio“ fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią, apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta, prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis, kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę. Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau, sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas. Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus potvyniui.

Atmosfera kuriama pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis, o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.

Apokalipsiniai potvynio vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių barbarizmas.

Žodžiu, gražus filmas, man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo, išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau daugiau nei 120 metų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela