Sveiki,
Latvių stebuklu
tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“
(angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį
filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir
tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto
didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone
nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai
varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir
didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip
savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.
Sakau iškart – man filmas
patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame
kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų
animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių
tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti
animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai
finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius
anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje,
bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir
kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau
uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.
Grįžtant prie „Potvynio“
fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika
sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį
potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią,
apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta,
prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą
įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis,
kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę.
Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir
kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau,
sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai
galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat
toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas.
Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik
šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis
banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus
potvyniui.
Atmosfera kuriama
pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos
tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų
juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas
rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi
heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko
išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose
tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis,
o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo
žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas
kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad
išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas
staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas
žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.
Apokalipsiniai potvynio
vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip
žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų
galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris
turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti
paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien
pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš
visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių
barbarizmas.
Žodžiu, gražus filmas,
man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo,
išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno
„Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau
daugiau nei 120 metų.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.9
Maištinga Siela
