Tikriausiai
nereikia pristatyti pakalikų iš filmo „Bjaurusis Aš“, pasirodžiusios pirmosios
dalies frančizės 2010 metais. Per 16 gyvavimo metų šie daugelio atpažįstami
geltonieji pampačkiukai tapo šio
laikmečio ne tik atpažįstamu kultūriniu fenomenu, bet ir dideliu prekybiniu
ženklu. Jie sulaukė 2015 metais atskiro animacinio projekto „Pakalikai“, o
naujausias filmas „Pakalikai ir
monstrai“ (angl. Minions & Monsters) (2026) jau
yra trečioji šios atskiros frančizės dalis. Tiesa, man labai juokinga ir
įtraukianti buvo 2022 pasirodžiusi antroji dalis.
Naujausioji
dalis „Pakalikai ir monstrai“, nors ir sulaukė geriausių kol kas kritikų
atsiliepimų, man ji pasirodė pernelyg paprasta ir vietomis primityvoka. Šioje
dalyje bandoma paaiškinti Pakalikų evoliuciją ir atvykimą į Aukso amžiaus
Holivudą. Pakalikai kuria filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis nevaidindami, o
elgdamiesi pagal savo prigimtį, ir sukuria tuometinius kino šedevrus.
Suklestėjus siaubo žanrui ir atsiradus garsiniam kinui, Pakalikai iš burtų
knygų išsikviečia „aktorius“ monstrus, kad galėtų nufilmuoti siaubą, tad viskas
išeina gana kurioziškai...
Filmas
dėsningai sukurtas pagal neaukštus ir labai paprastai atpažįstamus studijos „Illumination“
standartus. Pasigedau įdomesnių idėjų, intelektualesnio humoro arba jau bent tokio
geresnio absurdo, kad galėčiau gerai pasijuokti kaip antroje dalyje. Visgi
stipriausias šios dalies aspektas yra sprendimas veikėjus susieti su
atpažįstamo Holivudo Aukso amžiaus epocha (vaikai to galbūt dar neįvertins),
nes filmas tampa tarsi ir šio laikmečio parodija ir kelione per kino
evoliucijos prisiminimus. Filme bandoma tam tikrus pakalikus jau
individualizuoti (Džeimsas ir Henris), kurie įgauna visų pakalikų būryje savitą
koloritą, tačiau viską suplokština gėrio ir blogio kovos įsisenėjęs šablonas,
kuris negali nieko daugiau naujo pasiūlyti, nei dar vieną seriją, kurios probleminė
trintis niekuo nesiskiria nuo kitų dalių, tad ir filmas pasirodė pernelyg
vidutinis ir vietomis primityvokas.
Mano įvertinimas: 5/10 Kritikų
vidurkis: 70/100 IMDb: 6.4
Sveiki! Toliau
tęsiu 90-ųjų rodytų serialų apžvalgas ir vienas iš jų, kurio tikrai jaunoji Z
arba Alfa kartos nėra nei girdėjusios, nei mačiusios. Aš tą serialą puikiai
prisimenu iš vaikystės! Tikrai tada buvau pradinukas, o „Namelis prerijose“ (angl.
Little House on the Prairie) buvo rodomas per Lietuvos televiziją
vakarais (dabar nepasakysiu, ar vien tik savaitgaliais, o gal ir
šiokiadieniais). Kokie tai galėjo būti metai? Tai tikrai turėjo būti 1995-1996
metai ir jį rodė bent jau kelerius metus. Vėliau
būtent ši serialo versija buvo ne kartą per LRT pakartota dieninėje programoje.
Tai vienas iš tų amerikiečių serialų, kuris buvo rodomas jau atgavus
Nepriklausomybę ir beregint Lietuvoje tapo populiarus kaip vakarietiškas
produktas. Apie prerijas, vadinasi, apie JAV dar senesnius laikus, tikriausiai vaizduojančius
XIX amžių ir šiek tiek priminė vėliau pradėtą per TV3 rodyti „Daktarė Kvin“,
kuris Lietuvoje anuomet kaip ir „Namelis prerijose“ buvo labai populiarūs, nes
iš Vakarų, nes atsvėrė tuos beprotiškai vienas į kitą panašius serialus iš
Lotynų Amerikos. Nepasakyčiau, kad anuomet man šis serialas stebino ar labai
jau patiko, nes pamenu, kad įsitraukdavau, ypač į pirmuosius sezonus, nes
nebuvo labai ko per televiziją pasirinkimo. Nieko nuostabaus, tebuvau vaikas,
kuris labiau laukdavo kokio nors animacinio filmuko, nei vaidybinio serialo
apie ūkininkus laukuose. Šiame įraše aptarsiu šio serialo fenomeną, aktorius,
filmavimo užkulisius ir vėliau pasirodžiusius šio kultinio serialo
perdirbinius. SERIALO
„NAMELIS PRERIJOSE“ PRODUKCIJA Amerikiečių
televizijos serialas „Namelis prerijose“, tapęs vienu ryškiausių šeimos dramų
pavyzdžių televizijos istorijoje (skamba išties įspūdingai, ar ne?), savo
kūrybinį kelią iš tikrųjų pradėjo nuo dviejų valandų trukmės bandomojo filmo,
eteryje pasirodžiusio 1974 metų kovo 30 dieną. Po sėkmingo starto NBC
televizijos tinklas užsakė visą serialą, kuris reguliariai buvo transliuojamas
nuo 1974 metų rugsėjo 11 dienos iki 1983 metų kovo 21 dienos. Per visą šį
laikotarpį žiūrovai išvydo devynis sezonus, per kuriuos buvo sukurtos 204
serijos, o paskutiniame etape serialas buvo pervadintas į „Namelis: nauja
pradžia“. Oficiali serialo istorija baigėsi 1983 metais, tačiau vėliau,
1983–1984 metų sezone, buvo sukurti trys specialūs televizijos filmai, kurie
užbaigė pagrindines siužetines linijas ir atsisveikino su herojais. Serialo
pagrindas – garsi autobiografinė Lauros Ingalls Wilder knygų serija apie
XIX amžiaus pabaigos gyvenimą Amerikos Vakaruose, pasakojanti apie Ingallsų
šeimos kasdienybę Minesotos valstijoje. Nors prieš šią garsiąją 1974 metų
adaptaciją nebuvo sukurta jokios itin reikšmingos ar visame pasaulyje
atpažįstamos draminės versijos teatruose ar kine, knygų populiarumas suteikė
puikų pagrindą televizijos projektui. Scenaristai, vadovaujami prodiuserio ir
aktoriaus Michaelo Landono, nors ir rėmėsi knygomis, seriale dažnai įtraukdavo
naujų veikėjų bei situacijų, kurios suteikdavo daugiau draminio svorio ir
plėtojo siužetą per devynerius metus. Pagrindiniu
serialo kūrėju tapo Michaelas Landonas, kuris ne tik atliko Čarlzo Ingallso
vaidmenį, bet ir buvo vienas pagrindinių režisierių, surežisavęs net 87
epizodus. Prie režisūros prisidėjo ir kiti patyrę profesionalai, pavyzdžiui,
prodiuseris Williamas F. Claxtonas bei aktorius Victoras Frenchas, vaidinęs
poną Edvardsą. Jų dėka serialas išlaikė vientisą, emocingą ir pamokantį toną,
kuris tapo „Namelio prerijose“ prekės ženklu, nors kai kuriais atvejais
scenaristai leido sau istoriškai netikslių laisvių, kurios vėliau tapo atpažįstamomis
detalėmis įdėmiems žiūrovams. Filmavimo
aikštelės buvo parinktos stengiantis kuo geriau atkartoti prerijų peizažą, nors
tikrovėje didžioji dalis eksterjero scenų buvo filmuojama „Big Sky Ranch“
rančoje Simi slėnyje, Kalifornijoje. Nors vaizdai turėjo priminti Minesotą,
žiūrovai dažnai galėjo pastebėti Kalifornijai būdingą kalvotą vietovę, kuri
skyrėsi nuo plokščių vidurio vakarų lygumų. Interjero scenos buvo filmuojamos
„Paramount“ studijoje Los Andžele, kur buvo pastatyti jaukūs Ingallsų namų ir
kitų miestelio statinių dekoracijų interjerai. Aktorių
atranka buvo vykdoma siekiant surasti charizmatiškus ir organiškus personažus,
o daugelis vaikų aktorių į serialą atėjo būdami labai jauni ir užaugo tiesiog
filmavimo aikštelėje. Melissa Gilbert, įkūnijusi Laurą Ingalls, užaugo
kartu su savo personažu, kas suteikė serialui natūralumo ir autentiškumo. Kiti
personažai, pavyzdžiui, Carrie Ingalls, buvo vaidinami dvynių (Lindsay ir
Sidney Greenbush), siekiant palengvinti intensyvų filmavimo grafiką ir
laikytis darbo su vaikais taisyklių, tačiau tokie sprendimai kartais keldavo
iššūkių dėl jų vaidybos įgūdžių raidos.
Per
ilgą serialo gyvavimo laikotarpį kai kurie aktoriai buvo keičiami tik tada, kai
tai diktavo siužetinė logika arba aktorių asmeninės aplinkybės. Pavyzdžiui,
serialui progresuojant, buvo pristatomi nauji personažai, tokie kaip Albertas,
Džeimsas ar Kasandra, siekiant išlaikyti žiūrovų susidomėjimą vaikų
siužetinėmis linijomis, kai pradiniai personažai jau tapo suaugusiais. Visgi,
pagrindinė Ingallsų šeimos branduolio sudėtis išliko gana stabili, todėl
žiūrovai suaugusius aktorius ir jų vaikus matė bręstant natūraliai, kas tapo
viena iš didžiausių šio serialo vertybių. Serialas
baigėsi 1983 metais ne tik dėl mažėjančių reitingų, bet ir dėl to, kad
Michaelas Landonas nusprendė pasitraukti iš pagrindinio aktorių sąrašo, kas iš
esmės pakeitė visą projekto dinamiką. Nors po „Namelio prerijose“ bandyta
pratęsti istoriją su „Naujos pradžios“ koncepcija, ji nepasiekė tokios didelės
sėkmės kaip pagrindinis serialas. Visas kūrybinis procesas, pradedant lokacijų
paieškomis Arizonoje ir Kalifornijoje bei baigiant atsisveikinimu su „Big Sky
Ranch“ setais, išlieka svarbia televizijos klasikos dalimi, iki šiol menama dėl
savo gebėjimo perteikti paprastas, bet universalias žmogaus gyvenimo tiesas. PAGRINDINIAI
„NAMELIS PRERIJOSE“ AKTORIAI IR JŲ SUSIKLOSTĘ LIKIMAI
Michael
Landon (Čarlzas Ingallsas) Michaelas
Landonas (1936-1991) buvo ne tik pagrindinis serialo aktorius, bet ir jo
kūrybinis variklis, ėjęs vykdomojo prodiuserio, scenaristo ir režisieriaus
pareigas. Jo suvaidintas Čarlzas Ingallsas tapo amerikietiškos tėvystės
simboliu – stiprus, sąžiningas, atsidavęs šeimai ir visada pasiruošęs įveikti
bet kokius iššūkius dėl savo artimųjų. Aktoriui šis vaidmuo buvo itin svarbus,
nes po ilgalaikio darbo „Bonanza“ seriale, jis troško sukurti kažką šilto,
moralumą puoselėjančio ir šeimos vertybes pabrėžiančio. Landonas garsėjo savo
griežta darbo etika ir tuo, kad filmavimo aikštelėje buvo itin reiklus, tačiau
kartu ir labai artimas su savo „šeima“, su daugeliu aktorių palaikęs ryšius iki
pat gyvenimo pabaigos. Asmeninis
Landono gyvenimas buvo spalvingas, lydimas ne tik sėkmės, bet ir viešų skyrybų
bei įvairių spekuliacijų. Jis buvo vedęs tris kartus, o jo santykiai su
kolegomis ir šeimos nariais dažnai patekdavo į bulvarinės spaudos akiratį.
Paskutiniame gyvenimo etape aktorius susidūrė su sunkia sveikatos būkle – 1991
metais jam buvo diagnozuotas kasos vėžys, apie kurį jis atvirai papasakojo
visuomenei. M. Landonas mirė 1991 m. liepos 1 d., būdamas 54 metų, o jo
netektis buvo skaudžiai sutikta milijonų gerbėjų visame pasaulyje. Nors jis
išėjo anksti, jo palikimas televizijoje ir Čarlzo Ingallso įvaizdis išlieka
vienu geriausiai atpažįstamų televizijos istorijoje.
Karen
Grassle (Karolaina Ingalls) Karen
Grassle suvaidinta Karolaina Ingalls, dar žinoma kaip „Ma“, tapo serialo
moraliniu kompasu, atspindinčia XIX amžiaus pionierių moters stiprybę, kantrybę
ir begalinį švelnumą. Nors vaidmuo atrodė ramus, Grassle sugebėjo jam suteikti
gylio – jos herojė buvo ne tik namų šeimininkė, bet ir tvirta atrama Čarlzui
bei auklėtoja savo vaikams. Aktorė į šį vaidmenį atėjo su solidžiu teatro
išsilavinimu, todėl jai pavyko sukurti labai realistinį, nenuspėjamą ir kartu
nepaprastai šiltą personažą, kuris seriale vystėsi nuo jaunos motinos iki
subrendusios, visko mačiusios prerijų moters. Po
serialo pabaigos Karen Grassle tęsė savo karjerą teatre ir televizijoje, nors
niekada nepakartojo „Namelio prerijose“ sulaukto milžiniško populiarumo. Ji
dažnai atvirai kalbėdavo apie iššūkius, su kuriais susidūrė filmavimo metu,
ypač apie atlyginimų nelygybę, kai jos honoraras buvo žymiai mažesnis už jos
ekrano partnerio M. Landono, nors ji vaidino lygiavertį vaidmenį. Aktorė yra
gyva, ji aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, o 2021 metais išleido
memuarus „Bright Lights, Prairie Dust“, kuriuose atskleidė savo kovą su
alkoholizmu praeityje bei detales apie darbą su M. Landonu. Jos gyvenimas
šiandien – tai įkvepiantis atvirumo ir profesinio orumo pavyzdys.
Melissa
Gilbert (Lora Ingalls) Melissa
Gilbert tapo serialo „širdimi“, suvaidinusi Laurą Ingalls – personažą, kuris
kartu su žiūrovais užaugo prieš kameras nuo mažos mergaitės iki suaugusios
moters. Jos vaidyba buvo stebėtinai organiškai jaučiama, nes ji ir realybėje
subrendo filmavimo aikštelėje, per devynerius metus tapdama ne tik aktorystės
meistre, bet ir tikra „Namelio prerijose“ veidu. Šis vaidmuo neabejotinai
apibrėžė jos visą profesinę ateitį, suteikdamas jai pasaulinį žinomumą, tačiau
kartu ir suformuodamas tam tikrus stereotipus, kurių aktorei vėliau teko
atsikratyti. Melissos
Gilbert asmeninis gyvenimas po „Namelio prerijose“ pabaigos tapo nuolatiniu
dėmesio centru, kuriame skaudžios pamokos susipynė su viešomis
transformacijomis. Aktorė savo memuaruose, ypač knygoje „Prairie Tale“, itin
atvirai aprašė ilgus metus trukusią kovą su priklausomybėmis nuo alkoholio ir
narkotikų. Ji pripažino, kad ankstyva šlovė, didžiulis spaudimas ir noras
pritapti Holivudo vakarėlių kultūroje privedė ją prie savidestrukcijos, kurią
įveikti pavyko tik po daugelio metų intensyvios terapijos ir sąmoningų pastangų
išsivaduoti iš praeities šešėlių. Ši kova buvo ne tik jos asmeninė pergalė, bet
ir drąsus žingsnis viešai prabilti apie temas, kurios devintajame ir
dešimtajame dešimtmečiuose buvo stigmatizuojamos. Jos
santykių istorija buvo ne mažiau audringa nei vidinės kovos, dažnai patekdavusi
į pirmuosius bulvarinės spaudos puslapius. Vienas garsiausių ir labiausiai
eskaluotų jos romano epizodų buvo jaunystės ryšys su aktoriumi Robu Lowe’u,
kuris baigėsi po ilgų sužadėtuvių ir dramatiško išsiskyrimo, tapusio tikra
Holivudo sensacija. Vėliau jos gyvenime sekė trys santuokos: pirmoji su
aktoriumi Bo Brinkmanu, antroji – su Bruce'u Boxleitneriu, su kuriuo ji
išgyveno ilgą, tačiau galiausiai iširusią sąjungą, ir galiausiai trečioji,
laiminga santuoka su aktoriumi Timothy Busfieldu, su kuriuo ji šiandien gyvena
atokiau nuo miesto šurmulio. Šios skyrybos nebuvo tik popierinės procedūros –
tai buvo viešai stebimi procesai, reikalavę didelės emocinės ištvermės auginant
vaikus ir išlaikant profesinį orumą. Be
asmeninių dramų, Gilbert gyvenimą lydėjo ir sveikatos iššūkiai bei profesinė
transformacija. Ji viešai kalbėjo apie stuburo traumas, patirtas „Šokių su
žvaigždėmis“ metu, kurios pareikalavo rimtų operacijų ir ilgo atsigavimo
periodo. Visgi, šie sunkumai jos nesustabdė – priešingai, jie tapo postūmiu
ieškoti naujų veiklos sričių. Jos politinis bandymas tapti JAV Kongreso nare
2016 metais buvo drąsus, nors ir ne itin sėkmingas žingsnis, atskleidęs jos
norą kovoti už socialinį teisingumą. Šiandien Melissa Gilbert yra gerbiama kaip
buvusi Ekrano aktorių gildijos (SAG) prezidentė – ši pozicija įrodė jos
gebėjimą vadovauti ir ginti aktorių teises. Šiandien ji gyvena ramesnį,
autentiškesnį gyvenimą, kurį pati dažnai apibūdina kaip „sugrįžimą prie
ištakų“, derindama aktorystę su paprastais kaimo gyvenimo džiaugsmais, taip
galutinai užversdama audringos jaunystės ir skandalų puslapį.
Melissa
Sue Anderson (Meri Ingalls) Melissa
Sue Anderson suvaidinta vyriausioji dukra Meri Ingalls buvo serialo personažas,
kuriam teko išgyventi bene dramatiškiausius likimo vingius, įskaitant aklumą ir
mokytojos karjerą. Šis vaidmuo reikalavo ypatingo aktorinio meistriškumo, nes
jai teko perteikti ne tik fizinę negalią, bet ir vidinę stiprybę bei
pasiaukojimą. Anderson puikiai suvaidino disciplinuotą, pareigingą ir
intelektualią vyriausiąją seserį, kuri dažnai buvo kontrastas maištingesnei
Lorai, ir dėl šio darbo ji buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui, o tai buvo
didelis pasiekimas tokio amžiaus aktorei. Nors
aktorė buvo itin talentinga, po serialo pabaigos ji dažniausiai rinkdavosi
mažiau pastebimus vaidmenis ir gyveno gana uždarą gyvenimą, vengdama bulvarinių
skandalų ir per didelio žiniasklaidos dėmesio. Ji ištekėjo už prodiuserio
Michaelo Sloano ir persikėlė gyventi į Kanadą, kur tapo natūralizuota šalies
piliete. Šiandien ji yra gyva, toliau retsykiais pasirodo projektuose, tačiau
daugiausiai dėmesio skiria asmeniniam gyvenimui su šeima. Jos pasitraukimas iš
didžiosios šlovės centro buvo sąmoningas pasirinkimas, padėjęs išvengti „vaiko
žvaigždės“ prakeiksmo ir susikurti ramų, subalansuotą gyvenimą.
Lindsay
ir Sidney Greenbush (Kerė Ingalls) Dvynės
Lindsay ir Sidney Greenbush pasidalino jauniausios Ingallsų dukros Kerės
vaidmeniu, kas buvo įprasta praktika norint neviršyti griežtų darbo valandų,
taikomų vaikams Holivude. Jų vaidmuo seriale buvo gana epizodinis, daugiausia
reikalaujantis tiesiog buvimo kadre, vaikiško nekaltumo ir žavesio, tačiau jos
tapo ikonine dalimi, ypač dėl garsiosios serialo įžangos, kurioje Kerė
pargriūva bėgdama per pievą. Būdamos labai mažos, jos augo filmavimo aikštelėje
kartu su visa Ingallsų šeima, o serialas joms buvo tarsi antrieji namai. Po
serialo pabaigos dvynių keliai pasuko ne į aktorystę, o į kitas sritis, nes
Holivudo industrijos spaudimas jas vargino. Jų asmeninis gyvenimas po šlovės
buvo gana tylus, tačiau ne be tragedijų – pavyzdžiui, 2009 metais Sidney
Greenbush išgyveno didelį skausmą, kai nusižudė jos vyras. Abi seserys yra
gyvos, tačiau jos jau seniai nebesinaudoja „vaikų žvaigždžių“ statusu ir gyvena
paprastus, privačius gyvenimus, visgi retkarčiais pasirodydamos įvairiuose
renginiuose, skirtuose „Namelio prerijose“ gerbėjams, kur su nostalgija
dalinasi prisiminimais apie savo ankstyvąją patirtį kine. KITOS
ADAPTUOTOS SERIALO „NEMELIS PRERIJOSE“ VERSIJOS Lauros
Ingalls Wilder literatūrinis palikimas per dešimtmečius tapo neatsiejama
populiariosios kultūros dalimi, todėl nenuostabu, kad istorija apie Ingallsų
šeimą ne kartą buvo perdirbta ar ekranizuota. Bene
labiausiai žiūrovams įsiminęs neoriginalus projektas yra 2005 metų
miniserialas, rodytas per ABC televiziją kaip „Nuostabiojo Volto Disnėjaus
pasaulio“ dalis. Ši šešių dalių adaptacija siekė tiksliau laikytis
literatūrinio pirminio šaltinio nei septintojo dešimtmečio Michaelo Landono
versija. Čarlzo Ingallso vaidmenį čia atliko Cameronas Bancroftas, o Karolainos
– Erin Cottrell. Nors ši versija buvo giriama už estetiką ir bandymą atkurti
XIX a. dvasios autentiškumą, ji nesulaukė tokio paties kultinio statuso, kokį
išlaikė originalusis serialas. Šiuo
metu pasaulį pasiekia ilgai lauktas naujas projektas – 2026 metų „Netflix“
serialas, kuris žada gerokai modernesnį ir kompleksiškesnį požiūrį į Ingallsų
šeimos istoriją. Ši adaptacija nėra tiesioginis klasikinio serialo perdirbinys,
o nauja interpretacija, prodiusuojama „CBS Studios“ ir „Anonymous Content“.
Seriale pagrindinį Lauros vaidmenį atlieka Alice Halsey, o jos tėvus įkūnija
Luke’as Bracey ir Crosby Fitzgerald. Naujoji versija pabrėžia ne tik Ingallsų
šeimos išgyvenimus, bet ir platesnį istorinį kontekstą, įtraukdama čiabuvių
bendruomenių, pavyzdžiui, Oseidžių tautos, perspektyvą, siekiant pavaizduoti ne
vienpusį, o tikroviškesnį Amerikos Vakarų kolonizacijos vaizdą. Vertėtų
paminėti, kad tarp šių didžiųjų projektų egzistavo ir daugiau mažesnių bandymų
adaptuoti knygas, įskaitant 2000–2001 metais pasirodžiusius televizijos filmus
„Beyond the Prairie“, kurie pasakojo apie vėlesnius Lauros Ingalls Wilder
gyvenimo etapus. Taip pat egzistavo 1975 metais sukurta animacinė serija
„Laura, the Prairie Girl“. Tad „Namelis prerijose“ per dešimtmečius tapo
medžiaga, kuri transformuojasi kartu su auditorijos lūkesčiais: nuo klasikinės
šeimos dramos iki šiuolaikinio, istoriniu jautrumu pasižyminčio pasakojimo. TOP
10 NETIKĖTŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „NAMELIS PRERIJOSE“ 1.Vaikų
šokiravimas dėl tikroviškumo. Michaelas Landonas buvo meistras, siekiantis
išgauti kuo natūralesnes reakcijas. Kai filmavimo metu vaikams aktoriams
reikėdavo verkti, Landonas ne visada prašydavo jų vaidinti – jis kartais
pasakodavo jiems itin liūdnas, išgalvotas istorijas arba net gąsdindavo, kad
„įsimylėjęs“ paukščiukas mirė, kad tik vaikai tikrai apsiašarotų. 2.
Svarbiausia „įžangos“ paslaptis. Garsiojoje serialo įžangoje, kurioje maža
mergaitė parbėga per kalvą ir pargriūva, iš tiesų matome Sidney Greenbush.
Filmavimo metu ji tikrai suklupo ir susižeidė koją, o kadangi scena atrodė
labai natūraliai ir gražiai, režisierius nusprendė ją palikti kaip pagrindinį
serialo akcentą. 3.
Karen Grassle slapyvardis. Aktorė Karen Grassle (Karolaina Ingalls) prieš
gaudama vaidmenį seriale dirbo teatre ir buvo žinoma kaip Gabriel Tree. Tik kai
Michaelas Landonas pasiūlė jai „Ma“ vaidmenį, jis primygtinai reikalavo, kad ji
susigrąžintų savo tikrąjį vardą, nes manė, jog „Gabriel Tree“ netinka šeimos
serialui. 4.
Saldainių apgaulė. Kad vaikai aktoriai filmavimo metu būtų linksmi ir
energingi, aikštelėje buvo gausiai naudojami saldainiai. Visgi, Melissa Gilbert
vėliau prisipažino, kad dažnai filmuojant scenas prie stalo, maistas, kurį jie
„valgė“, būdavo pasenęs, nes tos pačios lėkštės būdavo naudojamos kelias dienas
iš eilės. 5.
Perukų naudojimas. Serialo eigoje aktorių išvaizda keitėsi, tačiau ne visada
natūraliai. Pavyzdžiui, Michaelas Landonas, norėdamas išlaikyti nepriekaištingą
Čarlzo Ingallso įvaizdį, serialo pabaigoje pradėjo nešioti peruką, nes jo
tikrieji plaukai dėl streso ir amžiaus pradėjo retėti. 6.
Iššūkiai su orais. Nors serialas atrodė jaukus, filmavimas Kalifornijos
dykumoje buvo tikra kančia. Temperatūra „Big Sky Ranch“ dažnai pakildavo virš
40°C, todėl aktoriai, vilkintys sunkius, storus XIX a. drabužius, nuolat
alpdavo, o filmavimo aikštelėje nuolat budėjo medikų brigados. 7.
Slaptas „Bonanza“ ryšys. Serialo kūrimo komanda buvo beveik identiška kitam
Landono hitui – „Bonanza“. Daugelis operatorių, apšvietėjų ir net kaskadininkų
perėjo iš vieno serialo į kitą, todėl „Namelis prerijose“ technine prasme buvo
tarsi dvasinis „Bonanza“ tęsinys. 8.
Neapykanta tarp aktorių. Nors ekrane jie atrodė kaip tobula šeima, užkulisiuose
ne viskas buvo ramu. Pavyzdžiui, santykiai tarp Michaelo Landono ir Katherine
MacGregor (kuri vaidino piktąją ponią Oleson) nebuvo patys geriausi – Landonas
dažnai erzindavo ją dėl jos perfekcionizmo, nors pripažino, kad jos suvaidintas
personažas yra būtinas serialo intrigai. 9.
Knygų autorės dukros įtaka. Laura Ingalls Wilder dukra Rose Wilder Lane buvo
aktyviai įsitraukusi į tai, kaip bus pateikta jos motinos biografija. Ji ne
visada pritarė televiziniams nukrypimams nuo knygų faktų ir netgi bandė daryti
įtaką scenarijui, reikalaudama daugiau istoriškai teisingų detalių. 10.
Dekoracijų „kruvinas“ finalas. Kai serialas buvo užbaigtas, Michaelas Landonas
sugalvojo neįprastą būdą atsisveikinti su filmavimo vieta. Kadangi buvo
sutarta, jog miestelis turi būti sunaikintas (kad niekas kitas negalėtų
naudotis dekoracijomis), jis leido sprogdinti pagrindinius pastatus. Aktoriams
tai buvo ypač jautrus momentas, nes jie matė, kaip jų „namai“ virsta
griuvėsiais realybėje, o ne tik vaidyboje.
Buvau pernai pradėjęs straipsnius apie 90-ųjų
serialus, kurie po Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį buvo populiariai rodomi
per mūsų TV kanalus. Vieną pirmųjų, tikrai prisimenu iš vaikystės, buvo, jeigu
neklystu, su tam tikromis pertraukomis ir pakartojimais, rodomas itin
populiarus serialas „Kalnietis“ (angl. Highlander).
Pastarąjį, jeigu neklystu, rodydavo gan vėlai ir prie šios istorijos
susirinkdavo mano dėdės ir žiūrėdavo gurkšnodami alų, o man... neleisdavo
žiūrėti, nes nukirsti galvą ir spoksoti, kaip perimama gyvybinė energija, nėra
čia ko, kitaip sakant, serialas pernelyg žiaurus vaikams. Turint galvoje, kad
vėliau šį serialą kartojo dienos metu, o vaikai po kurio laiko laisvai
žiūrėdavo kur kas smurtingesnius „Drakono kova“ variantus. Bet, kaip sakant,
viskas nuo pradžių.
SERIALO „KALNIETIS“ SUMANYMAS, PRODUKCIJA,
POPULIARUMAS, ĮDOMŪS FAKTAI
Serialo „Kalnietis“ kūrimo istorija prasidėjo nuo
siekio perkelti sėkmingą, tačiau nevienareikšmiškai vertinamą kino filmų
koncepciją į televizijos ekranus, suteikiant istorijai daugiau gylio ir
tęstinumo. Pagrindinis serialo siužetas sukasi aplink Dunkaną (Dankaną)
Maklaudą iš Škotijos kalnų klanų, kuris, būdamas nemirtingas, yra
priverstas šimtmečius dalyvauti negailestingame „Žaidime“. Šio žaidimo taisyklė
paprasta, bet žiauri – nemirtingieji privalo kovoti tarpusavyje, kol galiausiai
liks tik vienas, o mirtis juos pasitinka tik nukirtus galvą. Kiekviena pergalė
Dunkanui suteikia nugalėtojo galią ir žinias per mistinį procesą, vadinamą
„Pagreičiu“, tačiau kartu užkrauna ir amžiną vienatvės bei nuolatinio pavojaus
naštą moderniame devintojo dešimtmečio pasaulyje.
Šis televizijos projektas buvo kuriamas ir
transliuojamas nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų metų, iš viso pasiekęs šešių sezonų
ribą ir žiūrovams padovanojęs 119 serijų. Serialo atsiradimą tiesiogiai įkvėpė
1986 m. pasirodęs kultinis režisieriaus Russello Mulcahy filmas „Kalnietis“ su
Christopheriu Lambertu, kuris suformavo pamatinę mitologiją apie
nemirtinguosius, besislepiančius tarp paprastų žmonių. Nors devintojo
dešimtmečio filmai, ypač itin prastai sutiktas antrasis tęsinys, paliko daug
loginių spragų, serialo kūrėjai, vadovaujami prodiuserių Billo Panzerio ir
Peterio S. Daviso, nusprendė ignoruoti nesėkmingas kino scenarijaus detales ir
sukurti naują, nuoseklią visatą, kurioje Dunkanas Maklaudas tapo pagrindine
ašimi, o originalusis Konoras Maklaudas pasirodė tik kaip mentorius pirmojoje
serijoje.
Viena iš esminių serialo idėjų, kurios pakerėjo
auditoriją, buvo etinis ir filosofinis nemirtingumo aspektas, analizuojantis,
ką reiškia gyventi amžinai, kai visi tavo mylimieji miršta nuo senatvės.
Dunkanas nebuvo tik karys; jis buvo istorijos liudininkas, o kiekvienoje
serijoje naudojami praeities intarpai leido žiūrovams kartu su juo keliauti per
skirtingas epochas, pradedant feodaline Japonija ir baigiant Prancūzijos
revoliucija. Serialas propagavo garbės kodeksą, atsakomybę už savo veiksmus ir
nuolatinę vidinę kovą tarp žmogaus prigimties ir tamsiųjų instinktų, kuriuos
provokuoja galios troškimas. Tai nebuvo vien tik kovinio žanro kūrinys, bet ir
egzistencinė drama apie klaidų taisymą per šimtmečius trunkančias draugystes ir
priešpriešas.
Kritikai serialą vertino stebėtinai palankiai, ypač
pabrėždami jo brandą ir aukštą gamybos kokybę, kuri gerokai viršijo vidutinius
to meto televizijos standartus. Nors „Kalnietis“ nebuvo didžiųjų prestižinių
apdovanojimų kaip „Emmy“ laureatas pagrindinėse kategorijose, jis pelnė daugybę
nominacijų už garso dizainą, muziką ir vaizdo efektus, taip pat sulaukė
pripažinimo už choreografiją. Aktorius Adrianas Paulas buvo liaupsinamas už
tai, kad didžiąją dalį sudėtingų fechtavimo triukų atliko pats, suteikdamas dvikovoms
autentiškumo ir elegancijos, kuri tapo serialo vizitine kortele. Didelis
serialo populiarumas Europoje ir Šiaurės Amerikoje įrodė, kad intelektualus
veiksmo žanras turi didžiulę paklausą.
Gamybos procesas buvo sudėtingas dėl tarptautinio
bendradarbiavimo, nes serialas buvo bendras Prancūzijos, Kanados ir JAV
projektas, todėl filmavimo darbai nuolat persikeldavo iš Vankuverio į Paryžių.
Tokia struktūra suteikė serialui neprilygstamo vizualinio turtingumo – viena
sezono pusė vykdavo moderniame mieste tarp stiklinių dangoraižių, o kita
persikeldavo į romantiškas Senos krantines ir senovines pilis. Ši kūrybinė
komanda, sudaryta iš scenaristų Davido Abramowitzo ir kitų, sugebėjo suformuoti
unikalią „Kalniečio“ bendruomenę, įtraukdama į mitologiją ir slaptą mirtingųjų
organizaciją „Stebėtojai“, kuri turėjo užfiksuoti kiekvieną nemirtingųjų
žingsnį, bet nesikišti į jų likimą.
Galiausiai serialas buvo nutrauktas ne dėl žiūrovų
trūkumo, o dėl natūralaus kūrybinio ciklo pabaigos ir aktoriaus Adriano Paulo
noro imtis naujų iššūkių po šešerių intensyvaus darbo metų. Paskutinis šeštasis
sezonas buvo trumpesnis ir eksperimentinis, jame buvo bandoma ieškoti naujų
personažų galimam tęsiniui, tačiau gerbėjai tokį sprendimą priėmė šaltai.
Istorija nesibaigė tiesiog paskutine serija; serialo sėkmė tiesiogiai lėmė
pilnametražio filmo „Kalnietis: Galutinis žaidimas“ pasirodymą
2000-aisiais, kuriame pirmą ir vienintelį kartą kino ekrane susitiko Dunkanas
ir Konoras Maklaudai, taip simboliškai užbaigdami Dunkano kelionę šioje
visatoje.
Vėlesniais metais „Kalniečio“ fenomenas bandė
evoliucionuoti per įvairius perdirbinius ir tęsinius, tačiau jie retai
pasiekdavo originalaus serialo lygį. 2007 m. pasirodė filmas „Kalnietis:
Šaltinis“, tačiau jis sulaukė itin neigiamų įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš
ilgamečių gerbėjų dėl mitologijos iškraipymo. Taip pat buvo sukurtas
trumpalaikis šalutinis serialas „Kalnietis: Varnas“ apie nemirtingąją Amandą,
tačiau jis neišsilaikė ilgiau nei vieną sezoną. Nepaisant visų bandymų
atgaivinti prekės ženklą per animaciją ar knygas, būtent 1992–1998 m. serialas
išlieka ryškiausiu ir mylimiausiu „Kalniečio“ sagos puslapiu, kuris iki šiol
laikomas nemirtingumo temos etalonu televizijoje.
AKTORIUS ADRIAN PAUL – NEMIRTINGASIS DUNKANAS
MAKLAUDAS: AKTORIAUS ISTORIJA
Adrianas Paulas (Adrian Paul) yra britų kilmės
aktorius, gimęs 1959 metais Londone, mišrioje italės ir brito šeimoje, o tai
jam nuo mažens suteikė multikultūrinį identitetą ir potraukį kalboms bei menui.
Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu veidu, jis aktyviai domėjosi sportu,
ypač futbolu, bei dirbo modeliu ir šokėju Europoje, tačiau galiausiai nusprendė
siekti aktoriaus karjeros ir persikėlė į JAV. Jo ankstyvieji vaidmenys tokiuose
serialuose kaip „The Colbys“ ar „War of the Worlds“ paruošė dirvą didžiajam
proveržiui, tačiau būtent jo atletiška figūra, elegantiški judesiai ir
sugebėjimas derinti fizinę jėgą su gilia vidine ramuma tapo lemiamais
veiksniais atrenkant jį Dunkano Maklaudo vaidmeniui.
Dunkano Maklaudo vaidmuo aktoriui tapo ne tik
profesiniu laimėjimu, bet ir gyvenimo būdą formuojančia patirtimi, kuriai jis
atsiduodavo negailėdamas jėgų. Paulas ne kartą yra pasisakęs, kad šis
personažas jam reiškė kur kas daugiau nei tiesiog darbą – tai buvo galimybė
tyrinėti žmogaus moralę per amžinybės perspektyvą. Aktorius itin didžiavosi
tuo, kad galėjo pats atlikti fechtavimo triukus ir netgi dalyvavo kuriant kovų
choreografiją, siekdamas, kad kiekviena dvikova pasakotų unikalią istoriją. Jis
visada pabrėždavo, kad Dunkanas yra „garbės vyras“, todėl stengėsi įkūnyti
personažą, kuris net ir žiauriame „Žaidime“ nepraranda savo žmogiškumo ir
atsakomybės jausmo.
Prie serialo sėkmės prisidėjo ir kiti kruopščiai
atrinkti aktoriai, tokie kaip Stanas Kirschas, vaidinęs Dunkano mokinį Ričį
Rajaną, bei Alexandra Vandernoot, įkūnijusi Dunkano mylimąją Tesą Noel.
Atrankos procesas buvo orientuotas į chemiją tarp personažų, todėl aktoriai
buvo renkami ne tik pagal talentą, bet ir pagal tai, kaip jie papildė Paulo
kuriamą energiją. Pavyzdžiui, Peteris Wingfieldas, suvaidinęs klastingąjį
Mytosą, tapo tokiu populiariu tarp gerbėjų, kad jo vaidmuo buvo gerokai
išplėstas, o Elizabeth Gracen, vaidinusi vagilę Amandą, netgi sulaukė savo
atskiro šalutinio serialo. Šis aktorių ansamblis sukūrė vientisą ir įtikinamą
nemirtingųjų bendruomenę, kurioje kiekvienas narys turėjo savitą istorinį
svorį.
Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, Adrianas
Paulas išsiskiria tuo, kad per visą savo ilgą karjerą jam pavyko išvengti
didelių bulvarinių skandalų ar neigiamos šlovės. Jis žinomas kaip itin
disciplinuotas profesionalas, kurio vardas spaudoje dažniau mirga ne dėl
asmeninių dramų, o dėl jo labdaringos veiklos. Jis įkūrė organizaciją „The
PEACE Fund“, kurios tikslas yra padėti vaikams visame pasaulyje, teikiant
paramą švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai rodo, kad aktorius savo žinomumą
išnaudojo prasmingiems tikslams, išlaikydamas pagarbą tiek kolegoms, tiek savo
gerbėjų bendruomenei, kuri jį iki šiol laiko vienu maloniausių ir labiausiai
pasiekiamų „senosios mokyklos“ televizijos žvaigždžių.
Po milžiniškos „Kalniečio“ sėkmės Adrianas Paulas
toliau tęsė karjerą kine ir televizijoje, tačiau nė vienas vėlesnis vaidmuo
nepasiekė Dunkano Maklaudo populiarumo. Jis pasirodė įvairiuose
nepriklausomuose filmuose, fantastiniuose projektuose ir veiksmo trileriuose,
taip pat suvaidino tuose pačiuose „Kalniečio“ tęsiniuose didžiajame ekrane.
Tačiau laikui bėgant jis vis labiau susikoncentravo į prodiusavimą ir mokymus.
Šiuo metu aktorius aktyviai plėtoja savo projektą „The Sword Experience“,
kuriame moko žmones fechtavimo menų bei kino kovų choreografijos subtilybių
visame pasaulyje, taip tiesiogiai perduodamas patirtį, sukauptą per šešerius
metus mojuojant katanos kopija filmavimo aikštelėje.
Šiandien Adrianas Paulas gyvena ramų ir aktyvų
gyvenimą, didžiąją laiko dalį skirdamas savo šeimai ir verslo projektams,
tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir „Kalniečio“ gerbėjų. Jis nuolat
dalyvuoja populiariosios kultūros konventuose, kur dalijasi prisiminimais apie
serialo kūrimą ir bendrauja su auditorija, kurią Dunkanas Maklaudas žavi iki
šiol. Nors aktoriui jau per šešiasdešimt, jis išlaiko puikią fizinę formą ir tą
patį aristokratišką žavesį, kuris prieš tris dešimtmečius pavertė jį nemirtingumo
simboliu. Jo istorija yra retas pavyzdys aktoriaus, kuris nesusigadino šlovės
spinduliuose ir sugebėjo transformuoti vieną ikoninį vaidmenį į prasmingą
tolimesnę veiklą.
TOP-15 ĮDOMIŲ IR MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE
SERIALĄ „KALNIETIS“
1. Vankuveris virsdavo Paryžiumi.
Kadangi tai buvo bendras Prancūzijos ir Kanados projektas, serialas turėjo
unikalią gamybos schemą: pirmąją sezono pusę filmavimo komanda dirbdavo
Kanadoje (Vankuveryje), o antrąją – persikeldavo į Prancūziją (Paryžių). Tai
paaiškina, kodėl Dunkanas nuolat keliaudavo tarp šių dviejų žemynų.
2. Originali kardo kilmė.
Dunkano Maklaudo naudojama katanos (kardo) kopija su drakono galvos rankena
buvo sukurta specialiai serialui. Įdomu tai, kad po filmavimų Adrianas Paulas
gavo vieną iš originalių kardų kaip dovaną, tačiau vėliau jo namuose įvyko
vagystė ir šis istorinis rekvizitas dingo.
3. Kevinas Costneris ir „Kalnietis“.
Prieš pasirenkant Adrianą Paulą, prodiuseriai rimtai svarstė galimybę
pagrindiniam vaidmeniui pakviesti didelio kalibro žvaigždes. Buvo kalbama net
apie Keviną Costnerį, tačiau galiausiai nuspręsta, kad serialui reikia mažiau
žinomo veido, kuris „nesužlugdytų“ biudžeto ir galėtų augti kartu su personažu.
4. Uždrausta meilė filmavimo aikštelėje.
Aktorius Stanas Kirschas (Ričis Rajanas) pasitraukė iš serialo penktajame
sezone ne savo noru. Sklido kalbos, kad prodiuseriai jautė, jog jo personažas
„išaugo“ mokinio batus, o jo tragiška žūtis nuo paties Dunkano rankos (per
klaidą) tapo vienu emocionaliausių ir labiausiai gerbėjus supykdžiusių momentų.
5. Mytosas turėjo pasirodyti tik kartą.
Seniausias pasaulio nemirtingasis Mytosas (akt. Peter Wingfield) buvo
suplanuotas tik kaip vienkartinis svečias. Tačiau aktoriaus charizma ir
mįslinga praeitis taip sužavėjo auditoriją, kad kūrėjai perrašė scenarijų,
paversdami jį vienu pagrindinių Dunkano sąjungininkų iki pat serialo pabaigos.
6. „Queen“ muzikos kaina.
Teisės naudoti grupės „Queen“ muziką (ypač dainą „Princes of the Universe“)
kainavo milžiniškus pinigus. Kad sutaupytų, serialo kūrėjai kitoms serijoms
samdė kompozitorių Rogerį Belloną, kuris sukūrė unikalų orkestrinį skambesį,
derinantį roko ir baroko elementus.
7. Nemirtingųjų naminiai gyvūnai.
Ar pastebėjote, kad Dunkanas Maklaudas retai turi naminį gyvūną? Tai nebuvo
atsitiktinumas. Kūrėjai nusprendė, kad nemirtingiesiems būtų per daug skaudu
matyti, kaip jų augintiniai pasensta ir miršta per kelis dešimtmečius, todėl
Dunkanas dažniau rinkdavosi antikvarinius daiktus, kurie „gyvena“ amžinai.
8. Nematoma „Stebėtojų“ tatuiruotė.
Kiekvienas aktorius, vaidinęs Stebėtoją, turėjo tikrą arba laikiną tatuiruotę
ant vidinės riešo pusės. Įdomu tai, kad ištikimiausi serialo gerbėjai visame
pasaulyje pradėjo darytis tokias pat tatuiruotes kaip priklausymo „Kalniečio“
bendruomenei simbolį.
9. Vanduo kaip specialusis efektas.
Kiekvienas „Pagreitis“ (energijos perėmimas) reikalavo daugybės vandens. Kad
žaibų ir sprogimų efektai atrodytų įspūdingiau, filmavimo aikštelėje dažnai
būdavo naudojami gaisriniai siurbliai, o aktoriai turėdavo stovėti po lediniu
vandeniu valandų valandas, kol bus nufilmuoti visi kampai.
10. Tessa Noel mirtis buvo autorės
sprendimas. Alexandra Vandernoot nusprendė palikti
serialą antrajame sezone, nes norėjo grįžti į Europą ir filmuotis vaidybiniuose
filmuose bei leisti laiką su šeima. Kūrėjams tai buvo šokas, nes Tessa ir
Dunkanas buvo laikomi idealia pora, o jos mirtis visiškai pakeitė serialo toną
į tamsesnį.
11. Dvi pabaigos.
Paskutinė serialo serija „To Be“ ir „Not To Be“ buvo nufilmuota taip, kad
galėtų tarnauti kaip viso serialo pabaiga, jei jis nebūtų pratęstas. Joje
Dunkanui rodoma vizija, koks būtų pasaulis, jei jis niekada nebūtų gimęs
(panašiai kaip filme „Nuostabus gyvenimas“).
12. Tikri kovos menų meistrai.
Beveik visi „nemirtingieji“, pasirodę kaip svečiai, turėjo realios kovos menų
patirties. Prodiuseriai specialiai ieškojo kaskadininkų ir meistrų, kad kova
kardais būtų ne tik vaidyba, bet ir techniškai teisingas fechtavimas.
13. Dunkanas galėjo būti prancūzas.
Ankstyvosiose scenarijaus versijose pagrindinis veikėjas turėjo būti prancūzas,
vardu Guy de Valois. Tik vėliau buvo nuspręsta grįžti prie škotiškų šaknų, kad
išlaikytų stipresnį ryšį su originaliuoju filmu.
14. Baržos paslaptis.
Dunkano namas-barža Paryžiuje nebuvo tik dekoracija. Tai buvo tikra barža,
prišvartuota prie Senos krantinės. Filmavimo metu turistai dažnai bandydavo į
ją patekti, galvodami, kad tai muziejus ar kavinė, todėl apsaugai tekdavo
nuolat budėti.
15. Kryžminė reklama su „X-failais“.
Kadangi abu serialai („Kalnietis“ ir „X-failai“) tuo metu buvo filmuojami
Vankuveryje, nemažai antraeilių aktorių pasirodė abiejuose projektuose.
Gerbėjai netgi kūrė teorijas, kad nemirtingieji yra ateivių eksperimentų dalis,
nors oficialiai šios visatos niekada nesusikirto.
Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje
pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“
(angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą
sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“
serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999
metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas,
tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino
filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004
metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai
pamatyti.
Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek
nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis
Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus
gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl
norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia
„Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio
olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų
klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių
laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs
kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį
net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai
klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja
mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,
o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia
lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su
piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?
Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai
jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku
pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y.
veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad
būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų
dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir
nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis
filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo,
kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl
filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...
