Serialas: "Kalnietis" / "Highlander" (TV Series 1992–1998)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Buvau pernai pradėjęs straipsnius apie 90-ųjų serialus, kurie po Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį buvo populiariai rodomi per mūsų TV kanalus. Vieną pirmųjų, tikrai prisimenu iš vaikystės, buvo, jeigu neklystu, su tam tikromis pertraukomis ir pakartojimais, rodomas itin populiarus serialas „Kalnietis“ (angl. Highlander). Pastarąjį, jeigu neklystu, rodydavo gan vėlai ir prie šios istorijos susirinkdavo mano dėdės ir žiūrėdavo gurkšnodami alų, o man... neleisdavo žiūrėti, nes nukirsti galvą ir spoksoti, kaip perimama gyvybinė energija, nėra čia ko, kitaip sakant, serialas pernelyg žiaurus vaikams. Turint galvoje, kad vėliau šį serialą kartojo dienos metu, o vaikai po kurio laiko laisvai žiūrėdavo kur kas smurtingesnius „Drakono kova“ variantus. Bet, kaip sakant, viskas nuo pradžių.

 

SERIALO „KALNIETIS“ SUMANYMAS, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS, ĮDOMŪS FAKTAI

 

Serialo „Kalnietis“ kūrimo istorija prasidėjo nuo siekio perkelti sėkmingą, tačiau nevienareikšmiškai vertinamą kino filmų koncepciją į televizijos ekranus, suteikiant istorijai daugiau gylio ir tęstinumo. Pagrindinis serialo siužetas sukasi aplink Dunkaną (Dankaną) Maklaudą iš Škotijos kalnų klanų, kuris, būdamas nemirtingas, yra priverstas šimtmečius dalyvauti negailestingame „Žaidime“. Šio žaidimo taisyklė paprasta, bet žiauri – nemirtingieji privalo kovoti tarpusavyje, kol galiausiai liks tik vienas, o mirtis juos pasitinka tik nukirtus galvą. Kiekviena pergalė Dunkanui suteikia nugalėtojo galią ir žinias per mistinį procesą, vadinamą „Pagreičiu“, tačiau kartu užkrauna ir amžiną vienatvės bei nuolatinio pavojaus naštą moderniame devintojo dešimtmečio pasaulyje.

 

Šis televizijos projektas buvo kuriamas ir transliuojamas nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų metų, iš viso pasiekęs šešių sezonų ribą ir žiūrovams padovanojęs 119 serijų. Serialo atsiradimą tiesiogiai įkvėpė 1986 m. pasirodęs kultinis režisieriaus Russello Mulcahy filmas „Kalnietis“ su Christopheriu Lambertu, kuris suformavo pamatinę mitologiją apie nemirtinguosius, besislepiančius tarp paprastų žmonių. Nors devintojo dešimtmečio filmai, ypač itin prastai sutiktas antrasis tęsinys, paliko daug loginių spragų, serialo kūrėjai, vadovaujami prodiuserių Billo Panzerio ir Peterio S. Daviso, nusprendė ignoruoti nesėkmingas kino scenarijaus detales ir sukurti naują, nuoseklią visatą, kurioje Dunkanas Maklaudas tapo pagrindine ašimi, o originalusis Konoras Maklaudas pasirodė tik kaip mentorius pirmojoje serijoje.

 

Viena iš esminių serialo idėjų, kurios pakerėjo auditoriją, buvo etinis ir filosofinis nemirtingumo aspektas, analizuojantis, ką reiškia gyventi amžinai, kai visi tavo mylimieji miršta nuo senatvės. Dunkanas nebuvo tik karys; jis buvo istorijos liudininkas, o kiekvienoje serijoje naudojami praeities intarpai leido žiūrovams kartu su juo keliauti per skirtingas epochas, pradedant feodaline Japonija ir baigiant Prancūzijos revoliucija. Serialas propagavo garbės kodeksą, atsakomybę už savo veiksmus ir nuolatinę vidinę kovą tarp žmogaus prigimties ir tamsiųjų instinktų, kuriuos provokuoja galios troškimas. Tai nebuvo vien tik kovinio žanro kūrinys, bet ir egzistencinė drama apie klaidų taisymą per šimtmečius trunkančias draugystes ir priešpriešas.

 

Kritikai serialą vertino stebėtinai palankiai, ypač pabrėždami jo brandą ir aukštą gamybos kokybę, kuri gerokai viršijo vidutinius to meto televizijos standartus. Nors „Kalnietis“ nebuvo didžiųjų prestižinių apdovanojimų kaip „Emmy“ laureatas pagrindinėse kategorijose, jis pelnė daugybę nominacijų už garso dizainą, muziką ir vaizdo efektus, taip pat sulaukė pripažinimo už choreografiją. Aktorius Adrianas Paulas buvo liaupsinamas už tai, kad didžiąją dalį sudėtingų fechtavimo triukų atliko pats, suteikdamas dvikovoms autentiškumo ir elegancijos, kuri tapo serialo vizitine kortele. Didelis serialo populiarumas Europoje ir Šiaurės Amerikoje įrodė, kad intelektualus veiksmo žanras turi didžiulę paklausą.

 

Gamybos procesas buvo sudėtingas dėl tarptautinio bendradarbiavimo, nes serialas buvo bendras Prancūzijos, Kanados ir JAV projektas, todėl filmavimo darbai nuolat persikeldavo iš Vankuverio į Paryžių. Tokia struktūra suteikė serialui neprilygstamo vizualinio turtingumo – viena sezono pusė vykdavo moderniame mieste tarp stiklinių dangoraižių, o kita persikeldavo į romantiškas Senos krantines ir senovines pilis. Ši kūrybinė komanda, sudaryta iš scenaristų Davido Abramowitzo ir kitų, sugebėjo suformuoti unikalią „Kalniečio“ bendruomenę, įtraukdama į mitologiją ir slaptą mirtingųjų organizaciją „Stebėtojai“, kuri turėjo užfiksuoti kiekvieną nemirtingųjų žingsnį, bet nesikišti į jų likimą.

 

Galiausiai serialas buvo nutrauktas ne dėl žiūrovų trūkumo, o dėl natūralaus kūrybinio ciklo pabaigos ir aktoriaus Adriano Paulo noro imtis naujų iššūkių po šešerių intensyvaus darbo metų. Paskutinis šeštasis sezonas buvo trumpesnis ir eksperimentinis, jame buvo bandoma ieškoti naujų personažų galimam tęsiniui, tačiau gerbėjai tokį sprendimą priėmė šaltai. Istorija nesibaigė tiesiog paskutine serija; serialo sėkmė tiesiogiai lėmė pilnametražio filmo „Kalnietis: Galutinis žaidimas“ pasirodymą 2000-aisiais, kuriame pirmą ir vienintelį kartą kino ekrane susitiko Dunkanas ir Konoras Maklaudai, taip simboliškai užbaigdami Dunkano kelionę šioje visatoje.

 

Vėlesniais metais „Kalniečio“ fenomenas bandė evoliucionuoti per įvairius perdirbinius ir tęsinius, tačiau jie retai pasiekdavo originalaus serialo lygį. 2007 m. pasirodė filmas „Kalnietis: Šaltinis“, tačiau jis sulaukė itin neigiamų įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš ilgamečių gerbėjų dėl mitologijos iškraipymo. Taip pat buvo sukurtas trumpalaikis šalutinis serialas „Kalnietis: Varnas“ apie nemirtingąją Amandą, tačiau jis neišsilaikė ilgiau nei vieną sezoną. Nepaisant visų bandymų atgaivinti prekės ženklą per animaciją ar knygas, būtent 1992–1998 m. serialas išlieka ryškiausiu ir mylimiausiu „Kalniečio“ sagos puslapiu, kuris iki šiol laikomas nemirtingumo temos etalonu televizijoje.

AKTORIUS ADRIAN PAUL – NEMIRTINGASIS DUNKANAS MAKLAUDAS: AKTORIAUS ISTORIJA

 

Adrianas Paulas (Adrian Paul) yra britų kilmės aktorius, gimęs 1959 metais Londone, mišrioje italės ir brito šeimoje, o tai jam nuo mažens suteikė multikultūrinį identitetą ir potraukį kalboms bei menui. Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu veidu, jis aktyviai domėjosi sportu, ypač futbolu, bei dirbo modeliu ir šokėju Europoje, tačiau galiausiai nusprendė siekti aktoriaus karjeros ir persikėlė į JAV. Jo ankstyvieji vaidmenys tokiuose serialuose kaip „The Colbys“ ar „War of the Worlds“ paruošė dirvą didžiajam proveržiui, tačiau būtent jo atletiška figūra, elegantiški judesiai ir sugebėjimas derinti fizinę jėgą su gilia vidine ramuma tapo lemiamais veiksniais atrenkant jį Dunkano Maklaudo vaidmeniui.

 

Dunkano Maklaudo vaidmuo aktoriui tapo ne tik profesiniu laimėjimu, bet ir gyvenimo būdą formuojančia patirtimi, kuriai jis atsiduodavo negailėdamas jėgų. Paulas ne kartą yra pasisakęs, kad šis personažas jam reiškė kur kas daugiau nei tiesiog darbą – tai buvo galimybė tyrinėti žmogaus moralę per amžinybės perspektyvą. Aktorius itin didžiavosi tuo, kad galėjo pats atlikti fechtavimo triukus ir netgi dalyvavo kuriant kovų choreografiją, siekdamas, kad kiekviena dvikova pasakotų unikalią istoriją. Jis visada pabrėždavo, kad Dunkanas yra „garbės vyras“, todėl stengėsi įkūnyti personažą, kuris net ir žiauriame „Žaidime“ nepraranda savo žmogiškumo ir atsakomybės jausmo.

 

Prie serialo sėkmės prisidėjo ir kiti kruopščiai atrinkti aktoriai, tokie kaip Stanas Kirschas, vaidinęs Dunkano mokinį Ričį Rajaną, bei Alexandra Vandernoot, įkūnijusi Dunkano mylimąją Tesą Noel. Atrankos procesas buvo orientuotas į chemiją tarp personažų, todėl aktoriai buvo renkami ne tik pagal talentą, bet ir pagal tai, kaip jie papildė Paulo kuriamą energiją. Pavyzdžiui, Peteris Wingfieldas, suvaidinęs klastingąjį Mytosą, tapo tokiu populiariu tarp gerbėjų, kad jo vaidmuo buvo gerokai išplėstas, o Elizabeth Gracen, vaidinusi vagilę Amandą, netgi sulaukė savo atskiro šalutinio serialo. Šis aktorių ansamblis sukūrė vientisą ir įtikinamą nemirtingųjų bendruomenę, kurioje kiekvienas narys turėjo savitą istorinį svorį.

 

Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, Adrianas Paulas išsiskiria tuo, kad per visą savo ilgą karjerą jam pavyko išvengti didelių bulvarinių skandalų ar neigiamos šlovės. Jis žinomas kaip itin disciplinuotas profesionalas, kurio vardas spaudoje dažniau mirga ne dėl asmeninių dramų, o dėl jo labdaringos veiklos. Jis įkūrė organizaciją „The PEACE Fund“, kurios tikslas yra padėti vaikams visame pasaulyje, teikiant paramą švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai rodo, kad aktorius savo žinomumą išnaudojo prasmingiems tikslams, išlaikydamas pagarbą tiek kolegoms, tiek savo gerbėjų bendruomenei, kuri jį iki šiol laiko vienu maloniausių ir labiausiai pasiekiamų „senosios mokyklos“ televizijos žvaigždžių.

 

Po milžiniškos „Kalniečio“ sėkmės Adrianas Paulas toliau tęsė karjerą kine ir televizijoje, tačiau nė vienas vėlesnis vaidmuo nepasiekė Dunkano Maklaudo populiarumo. Jis pasirodė įvairiuose nepriklausomuose filmuose, fantastiniuose projektuose ir veiksmo trileriuose, taip pat suvaidino tuose pačiuose „Kalniečio“ tęsiniuose didžiajame ekrane. Tačiau laikui bėgant jis vis labiau susikoncentravo į prodiusavimą ir mokymus. Šiuo metu aktorius aktyviai plėtoja savo projektą „The Sword Experience“, kuriame moko žmones fechtavimo menų bei kino kovų choreografijos subtilybių visame pasaulyje, taip tiesiogiai perduodamas patirtį, sukauptą per šešerius metus mojuojant katanos kopija filmavimo aikštelėje.

 

Šiandien Adrianas Paulas gyvena ramų ir aktyvų gyvenimą, didžiąją laiko dalį skirdamas savo šeimai ir verslo projektams, tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir „Kalniečio“ gerbėjų. Jis nuolat dalyvuoja populiariosios kultūros konventuose, kur dalijasi prisiminimais apie serialo kūrimą ir bendrauja su auditorija, kurią Dunkanas Maklaudas žavi iki šiol. Nors aktoriui jau per šešiasdešimt, jis išlaiko puikią fizinę formą ir tą patį aristokratišką žavesį, kuris prieš tris dešimtmečius pavertė jį nemirtingumo simboliu. Jo istorija yra retas pavyzdys aktoriaus, kuris nesusigadino šlovės spinduliuose ir sugebėjo transformuoti vieną ikoninį vaidmenį į prasmingą tolimesnę veiklą.

 

TOP-15 ĮDOMIŲ IR MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KALNIETIS“

 

1. Vankuveris virsdavo Paryžiumi. Kadangi tai buvo bendras Prancūzijos ir Kanados projektas, serialas turėjo unikalią gamybos schemą: pirmąją sezono pusę filmavimo komanda dirbdavo Kanadoje (Vankuveryje), o antrąją – persikeldavo į Prancūziją (Paryžių). Tai paaiškina, kodėl Dunkanas nuolat keliaudavo tarp šių dviejų žemynų.

 

2. Originali kardo kilmė. Dunkano Maklaudo naudojama katanos (kardo) kopija su drakono galvos rankena buvo sukurta specialiai serialui. Įdomu tai, kad po filmavimų Adrianas Paulas gavo vieną iš originalių kardų kaip dovaną, tačiau vėliau jo namuose įvyko vagystė ir šis istorinis rekvizitas dingo.

 

3. Kevinas Costneris ir „Kalnietis“. Prieš pasirenkant Adrianą Paulą, prodiuseriai rimtai svarstė galimybę pagrindiniam vaidmeniui pakviesti didelio kalibro žvaigždes. Buvo kalbama net apie Keviną Costnerį, tačiau galiausiai nuspręsta, kad serialui reikia mažiau žinomo veido, kuris „nesužlugdytų“ biudžeto ir galėtų augti kartu su personažu.

 

4. Uždrausta meilė filmavimo aikštelėje. Aktorius Stanas Kirschas (Ričis Rajanas) pasitraukė iš serialo penktajame sezone ne savo noru. Sklido kalbos, kad prodiuseriai jautė, jog jo personažas „išaugo“ mokinio batus, o jo tragiška žūtis nuo paties Dunkano rankos (per klaidą) tapo vienu emocionaliausių ir labiausiai gerbėjus supykdžiusių momentų.

 

5. Mytosas turėjo pasirodyti tik kartą. Seniausias pasaulio nemirtingasis Mytosas (akt. Peter Wingfield) buvo suplanuotas tik kaip vienkartinis svečias. Tačiau aktoriaus charizma ir mįslinga praeitis taip sužavėjo auditoriją, kad kūrėjai perrašė scenarijų, paversdami jį vienu pagrindinių Dunkano sąjungininkų iki pat serialo pabaigos.

 

6. „Queen“ muzikos kaina. Teisės naudoti grupės „Queen“ muziką (ypač dainą „Princes of the Universe“) kainavo milžiniškus pinigus. Kad sutaupytų, serialo kūrėjai kitoms serijoms samdė kompozitorių Rogerį Belloną, kuris sukūrė unikalų orkestrinį skambesį, derinantį roko ir baroko elementus.

 

7. Nemirtingųjų naminiai gyvūnai. Ar pastebėjote, kad Dunkanas Maklaudas retai turi naminį gyvūną? Tai nebuvo atsitiktinumas. Kūrėjai nusprendė, kad nemirtingiesiems būtų per daug skaudu matyti, kaip jų augintiniai pasensta ir miršta per kelis dešimtmečius, todėl Dunkanas dažniau rinkdavosi antikvarinius daiktus, kurie „gyvena“ amžinai.

 

8. Nematoma „Stebėtojų“ tatuiruotė. Kiekvienas aktorius, vaidinęs Stebėtoją, turėjo tikrą arba laikiną tatuiruotę ant vidinės riešo pusės. Įdomu tai, kad ištikimiausi serialo gerbėjai visame pasaulyje pradėjo darytis tokias pat tatuiruotes kaip priklausymo „Kalniečio“ bendruomenei simbolį.

 

9. Vanduo kaip specialusis efektas. Kiekvienas „Pagreitis“ (energijos perėmimas) reikalavo daugybės vandens. Kad žaibų ir sprogimų efektai atrodytų įspūdingiau, filmavimo aikštelėje dažnai būdavo naudojami gaisriniai siurbliai, o aktoriai turėdavo stovėti po lediniu vandeniu valandų valandas, kol bus nufilmuoti visi kampai.

 

10. Tessa Noel mirtis buvo autorės sprendimas. Alexandra Vandernoot nusprendė palikti serialą antrajame sezone, nes norėjo grįžti į Europą ir filmuotis vaidybiniuose filmuose bei leisti laiką su šeima. Kūrėjams tai buvo šokas, nes Tessa ir Dunkanas buvo laikomi idealia pora, o jos mirtis visiškai pakeitė serialo toną į tamsesnį.

 

11. Dvi pabaigos. Paskutinė serialo serija „To Be“ ir „Not To Be“ buvo nufilmuota taip, kad galėtų tarnauti kaip viso serialo pabaiga, jei jis nebūtų pratęstas. Joje Dunkanui rodoma vizija, koks būtų pasaulis, jei jis niekada nebūtų gimęs (panašiai kaip filme „Nuostabus gyvenimas“).

 

12. Tikri kovos menų meistrai. Beveik visi „nemirtingieji“, pasirodę kaip svečiai, turėjo realios kovos menų patirties. Prodiuseriai specialiai ieškojo kaskadininkų ir meistrų, kad kova kardais būtų ne tik vaidyba, bet ir techniškai teisingas fechtavimas.

 

13. Dunkanas galėjo būti prancūzas. Ankstyvosiose scenarijaus versijose pagrindinis veikėjas turėjo būti prancūzas, vardu Guy de Valois. Tik vėliau buvo nuspręsta grįžti prie škotiškų šaknų, kad išlaikytų stipresnį ryšį su originaliuoju filmu.

 

14. Baržos paslaptis. Dunkano namas-barža Paryžiuje nebuvo tik dekoracija. Tai buvo tikra barža, prišvartuota prie Senos krantinės. Filmavimo metu turistai dažnai bandydavo į ją patekti, galvodami, kad tai muziejus ar kavinė, todėl apsaugai tekdavo nuolat budėti.

 

15. Kryžminė reklama su „X-failais“. Kadangi abu serialai („Kalnietis“ ir „X-failai“) tuo metu buvo filmuojami Vankuveryje, nemažai antraeilių aktorių pasirodė abiejuose projektuose. Gerbėjai netgi kūrė teorijas, kad nemirtingieji yra ateivių eksperimentų dalis, nors oficialiai šios visatos niekada nesusikirto.

 

Tai tiek.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos" / "The SpongeBob Movie: Search for SquarePants"

 

Sveiki!

 

Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“ (angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“ serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999 metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas, tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004 metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai pamatyti.

 

Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia „Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?

 

Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y. veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo, kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Supermenas" / "Superman"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo, tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“ (angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai „Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.

 

Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt. dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“ pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais, pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį, kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.

 

Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau: trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą, tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Potvynis" / "Flow"

 

Sveiki,

Latvių stebuklu tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“ (angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.

Sakau iškart – man filmas patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje, bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.

Grįžtant prie „Potvynio“ fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią, apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta, prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis, kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę. Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau, sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas. Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus potvyniui.

Atmosfera kuriama pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis, o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.

Apokalipsiniai potvynio vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių barbarizmas.

Žodžiu, gražus filmas, man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo, išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau daugiau nei 120 metų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela