Sveiki!
Amerikiečių režisierius David Robert Mitchell
potencialiai galėjo įsirašyti į novatoriškų ir įdomių siaubo kino režisierių Olimpą,
tačiau, manau, kad būsiu užkėlęs pernelyg didelius lūkesčius. Jo filmas „Jie
tave seka“ (2014) buvo toks keistas, įtraukiantis ir novatoriškas, kad sunkiai
galėjau nuo tos istorijos atsitraukti. Kas nutinka su dalimi gerų režisierių?
Kur jie prasmenga? Ogi tikriausiai užsakomuosiuose filmų projektuose, kur žada gerą
biudžetą, visiems puikiai atpažįstamus aktorius, galgi net populiarumą, tačiau
su sąlyga, tikriausiai, kad teks prislopinti vizionieriškumą ir pasiduoti masinio
kino kūrimo taisyklėms. Būtent taip pagalvojau žiūrėdamas D. R. Mitchello
naujausią darbą „Ąžuolų gatvės gale“ (angl. The End of Oak Street)
(2026). O gal aš tik būsiu suklydęs ir režisierius iš esmės teturėjo
atsitiktinį talento blyksnį, tačiau iš esmės tėra vidutinybė? Sudėtinga
pasakyti, kaip vertinti.
Istorija, kad ir kaip bepažiūrėsime, patraukli masėms.
Ji nukelia į nostalgišką devintą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei kompiuterių,
nei interneto, o vaikai skaitydavo knygas ant stogo (visai kaip kokia Astridos
Lingren Madikė ar Pepė!), o muzikos klausydavosi per baterijomis varomomis
ausinėmis su besisukančia kasete. Istorija nutinka Denisės ir Gregoro šeimoje. Jų
miestelis nusikelia 200 milijonų metų į praeitį, o gatves ir parkus užplūsta
priešistoriniai dinozaurai ir augalai, su kuriais Denisei ir Gregorui bei jų
vaikams tenka kovoti, kad išgyventų...
Filmas absoliučiai pramogai. Vietomis naivus, vietomis
sukelia ir įtampos – toks subalansuotas nepavargti, nesudėtingas. Tiesą sakant,
net nepavadinčiau moksline fantastika, tiesiog fantastiniu lengvu trileriu. Gregas
– bedarbis slaptas alkoholikas, Denisė – kol kas taip šlovės ir nepasiekusi
rašytoja, vaikai paskendę savo brendimo problemose. Starbakas – šuo. O kaip be
šuns, kurį idiotiškai, kai laksto aplinkui dinozaurai, bėga gelbėti
atlapaširdžiai vaikeliai, o jiems pavieniui ieškodami ir perbalę tėvai su
medžiokliniu šautuvu? Tam tikra veiksmų scenarijaus logika tiek smarkiai
nudėvėta, kad iš tikrųjų beveik atitinka prieš beveik 40 metų statytų vaidybinių
filmų apie su siaubūnais kovojančius vaikus ar paauglius, kur patetiškas heroizmas
ir lėkšta didaktika tampa būtinuoju filmu akcentu, nes kitaip į kino sales
nepritrauksi žiūrovų. Tačiau mes juk jau gyvename XXI amžiaus trečiame
dešimtmetyje!
Nesakau, kad „Ąžuolų gatvės gale“ filmas absoliučiai
nepavykęs. Kaip pramoginio turinio filmas tvarkingai sukaltas, turi keletą
įdomesnių scenų ir sprendimo būdų, pasikvietę aktorius Anne Hathaway ir Ewan
McGregor, tačiau visumoje jis nėra nei novatoriškas, nei tas, kurį šį sezoną
žūtbūt reikia pamatyti kaip ypatingą kino naujieną. Filmas neprilygsta „Juros
periodo parkui“, nors pretenzija šiokia tokia buvo, bet labiau priminė
vaikystėje žiūrėtą aštunto dešimtmečio serialą „Land of the Lost“ ar tą patį
serialą „Dingęs pasaulis“ pagal Konano Doilio romaną.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 6.3
Maištinga Siela
