Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mintis apie tave" / "Idėja apie tave" / "The Idea of You"

 

Sveiki,

Karštomis ir šviesiomis vasaros naktimis norisi iš kino ko nors nepretenzingo, ko nors, kas labai seniai matyta, todėl, tiesą sakant, nepamenu, kada žiūrėjau kokią nors gerą arba bent jau vidutinišką romantinę komediją. Aišku, šis žanras pastaruoju metu sumenkęs kiekybės prasme, kadangi mažai bematau tokių filmų, subalansuotų kaip tikroms nusivylusioms namų šeimininkėms, kurios be perstogės žiūri romantines komedijas ir geria braukdamos ašaras atšaldytą Chardonay. Nutariau pasižiūrėti vieną naujausių tokių „sukirpimo“ filmų pavadinimu „Mintis apie tave“, o kai kur verčiama „Idėja apie tave“ (angl. The Idea of You) (2024), kuriame nusifilmavo vėl produktyviai pradėjusi dirbti Anne Hathaway ir naujosios kartos pamiltas aktorius Nicholas Glitzine. Pastarąjį labai puikiai prisimenu iš LGBT romantinės komedijos „Raudona, balta ir karališka mėlyna“.

Filmas pasakoja man asmeniškai jau kažkur neseniai matytą panašią romantinę istoriją apie amžiaus skirtumą. Prisiminiau! Ogi „Nieko asmeniška“ (2023) su aktore Jennifer Lawrence, tik pastarasis filmas buvo nepalyginai šmaikštesnis ir įdomesnis už „Mintis apie tave“.

„Mintis apie tave“ turi kiek niūresnį ir rimtesnį toną, jame ne tiek komedijos niuansų, kiek romantinių bruožų. 40 metų Solene netikėtai per dukros išvyką su draugais susipažįsta su 24 metų paauglių pop muzikos dievaičiu, kuris jai parodo nemenką dėmesį. Atvykęs į Solenės darbovietę, t. y. meno galeriją, nuperka visus meno kūrinius ir pakviečia ją pietų. Galiausiai viskas rutuliojasi pagal numatomą scenarijų, nes vieniša motina, kol septyniolikmetė dukra stovykloje, leidžiasi į nuotykį su daug jaunesniu vyruku. Kelionėje išbandomas ne tik seksas, bet ir tam tikri barjerai – dainininko draugeliai pasirodo nepaprastai išpuikę ir nebrandūs, kas ir būdinga 20 metų išpuikėliams, bet netrukus ir su žiniasklaidos dėmesiu bei spaudimu.

Iš tikrųjų ši romantinė komedija labai klišinė ir tiesmuka, nors ir kalba apie amžiaus stereotipus, visuomenės smerkimą, tačiau kas kam rūpi, kas su kuo draugauja ir mezga romantinius santykius? Žiūrėdamas prisiminiau dainininkę Cher, kuri artėja prie 80-ies, o viešumoje pozuoja ir deklaruoja romantinius santykius anūko amžiaus vyru. Ir visi grožisi ir leipsta, nors esama, aišku, visko. Manau, pati filmo problematika šiuo metu jau šiek tiek išblėsusi ir nusenusi, bet kitą vertus, tai, kas visuomenėje atrodo kaip revoliucija ir be galo drąsu ir žavu, asmeniniuose gyvenimuose galbūt verda visai kitokios dramos. Filme bandoma atskleisti tą asmeninę romaus, menkam kam žinomos meno galerijos vadovės ir pop žvaigždės dramą, „pritempiama“ iki pasiaukojimo dėl mokyklinio amžiaus dukters, todėl šiai meilei neleista toliau tęstis. Viskas labai gražu, idealu, bet visą filmą vis tiek kirbėjo mintis, kad jiedu vienas kitam netinka (matyt, čia mano toks žiūrovo stereotipas, atėjęs iš gyvenimiško įsitikinimo).

Kai kurios scenos atrodo šiek tiek nepatogios dėl to paties amžiaus skirtumo, tačiau visai mielai galima sužiūrėti. Visgi juosta tipiška, scenos komponuojamos nuspėjamai, o flirtas ir probleminis laukas aiškus nuo pradžių iki galo. Labai man gaila perspektyviosios „Oskaro“ laureatės Anne Hathaway, kuri šiame filme, nors motyvuotai vaidina 40 šiek tiek abejojančią ir prislėgtą veikėją, man ji pasirodė vietomis medinė, priešingai nei Nicholas Glitzine, kuriam leidžiama šėlioti, žaižaruoti, būti donžuanu, viliotoju ir dainuoti scenoje – žodžiu, tarsi filmo scenarijus parašytas būtent jo aktoriniams niuansams atsiskleisti. Tai vienas nuobodesnių Hathaway vaidmenų, kuriuos yra tekę matyti, ir tik vienoje scenoje, kada ji prie stalo labai nesiardydama iš giluminės pajautos papasakoja vaikėzui savo skyrybų dramą, tvardydama ašaras, tada net nesuabejojau: taip, ji puiki draminė aktorė, „įkritusi“ ne į tą filmą. O šiaip filmas jaunatviškas, lengvas, visur jaučiamas romantinės komedijos pritempinėjimas, tad filmas gana drungnas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motinos instinktas" / "Mothers' Instinct"

 

Sveiki,

Prancūzų aktorius Benoît Delhomme savo karjeroje sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, tačiau tik visai neseniai debiutavo kaip režisierius su filmu „Motinos instinktas“ (angl. Mothers' Instinct) (2024), pasikviesdamas dvi „Oskaro“ žvaigždes – Anne Hathaway ir Jessica Chastain, todėl filmas – nori to ar ne? – tapo pastebėtas plačiosios publikos.

Apie žiaurų ir nenuspėjamą motinos instinktą Holivudas ir apskritai nepriklausomas kinas dažnai mėgsta kurti visokias istorijas, dažniausiai tai kliše tampantis leitmotyvas, kuris verčia nusižengti moralei ir dorovei. Ko motina nepadarytų dėl savo vaikų gerovės? Panašiai kalbama ir šiame trileryje apie dvi kaimynes ir geriausias drauges Alisą ir Seliną. Abi turi vieno amžiaus mažamečius sūnus, kurie lanko pradinę, viena nuo kitos nieko neslepia ir netgi gali bet kada įeiti į namus, nes raktus taip pat patikėjusios viena kitai. Nesunku suvokti, jog trileryje tai bus lemtinga klaida, nes artima draugystė gali peraugti į žiaurų ir nuožmų kerštą. O ko trileryje galima daugiau tikėtis? Viskas pagal receptą, tad daug iš filmo nereikia ko tikėtis.

Tiesą sakant, filmas vaizduoja XX amžiaus šeštą dešimtmetį, kada moterys buvo nepaprastai madingos. Pagrindinės veikėjos rengiasi kaip nužengusios nuo Milano podiumo – pavydėtina, ką? Taigi filmas dekoratyvus tarsi lėlių namelis. Netrukus paaiškėja, kad ir pačios filmo scenos nepaprastai teatralizuotos, nenatūralios, prisodrintos nejaukių, bet visgi teatrui būdingų pauzių. Filmas turi pretenziją į dekoratyvinį kiną, tad ir kalba bei kompozicija atrodo retsykiais taip nenatūraliai perspausta, kad kelia net erzelį. Pavyzdžiui, vienas vaikas miršta nukritęs nuo balkono, o istorija projektuojama taip, kad nuo to balkono tuoj nukris ir kitas – tarsi statistiškai žaibas trenktų kelis kartus tuo pat metu į tą pačią vietą.

Bandoma žaisti pagrindinių veikėjų pažeista psichologija, kuri atrodo vienkryptė, neįtikinanti ir perdėtai nugludinta. Veikėjos visos veikiamos tik dėl baimės netekti vaiko, tačiau kitų sudedamųjų, regis, nelabai belikę. Pavyzdžiui, visiškai nykus ir storžieviškai pateiktas antraeilių vyrų veikimas, tarsi jie tebūtų pirmykščiai medžiotojai, kurie tik dirba ir parveža į namus atlyginimą, kad galėtų išlaikyti didžiulį namą ir žmonų automobilius... Filmas išėjo teatralizuotai tamsus, čia daug kas pastatyta pagal klasikinius parametrus, todėl daugelis dalykų nuspėjami, įskaitant ir filmo finalą, kuris netgi šiek tiek nuvilia. Filmas įdomus nebent dėl pagrindinių veikėjų amplua, o tas, kas mėgsta dramines aktores stambiu planu, kurios geba apsiašaroti iš vidinės pajautos, tas galės pasimėgauti Hathaway ir Chastain vaidmenis.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užrakinti" / "Locked Down"

 Sveiki,

 

Ilgai laukti pirmojo pokarantininio filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę, tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“ (angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai išpranašauti.

 

Istorija pasakoja apie gyvenančią porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų). Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui, kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“, kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia pavokti deimantą.

 

Gali pasirodyti, kad filmas labai šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus, jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje, dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku, nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą, kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita? Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.  

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raganos" / "The Witches"

 Sveiki,

Roberto Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.

Kol visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“ naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.

Visgi visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“ bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Afera" / "The Hustle"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių amerikietiškų komedijų neseniai praėjusių per Lietuvos kino teatrus buvo „Afera“ (angl. The Hustle) (2019), kuriame vėl galėjome išvysti Oskaro laureatę Anne Hathaway ir jau visiems iš daugybės komedijų pažįstamą komikę Rebel Wilson. Istorija pasakoja apie apsukrias aferistes, kurios painiomis ir išgalvotomis istorijomis iš vyrų išvilioja milijonus, tad truputį primena visus tuos šnipų, slaptųjų agentų komedijas, kaip dažnai susimaunama lygioje vietoje...

Filmo siužetas nėra įmantrus ir vietomis gali priminti ne taip seniai rodytą „Aušeno aštuntuką“, kaip moterys taip pat ilgą laiką planuoja aferistines operacijas, tik „Afera“ gal ne toks dinamiškas filmas. Klasikiniu būdu kuriama iš esmės nei originalumu, nei geru scenarijumi, nei režisūrine raiška nepasižymintis filmas – viskas daugiau ar mažiau kažkur matyta. Storulė kvailė ir įžvalgi gražuolė gudruolė susivienija dėl lažybų ir patiria nuostabių komiškų nuotykių, bandydami išvilioti iš jaunuolio pusę milijonų dolerių.

Pradėkime nuo to, kad visi veikėjai, kad ir kokie jie bebūtų ryškūs, jie komedijos šablonai. Vykusias scenas pavadinčiau, kai viena iš veikėjų apsimeta akla, o kita daktare – tikrai galima vietomis smagiai kikenti, susiraičius ant sofos. Šis filmas, kaip ir daugelis komercinių amerikietiškų komedijų, jau kino kritikų sumaltas į miltus ir niekam ne paslaptis kodėl. nes komedija niekuo neišsiskiria, jame juokeliai gana lėkšti, subtilumo jame išties nerasta, bet, velniai rautų, kaip galima iš visos to anekdotiškai sukurptos istorijų virtinės pasijuokti ir pamiršti laikinai šio pasaulio dramas ir tragikomedijas. Man iš tikrųjų šis filmas labai linksmai susižiūrėjo su visais savo trūkumais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milžinas" / "Colossal"

Sveiki,

Vienas beprotiškiausių filmų, kuriuos paskutiniu metu teko matyti scenarijaus atžvilgiu tikriausiai yra ispanų režisieriaus Nacho Vigalongo komedijinė fantastinė drama „Milžinas“ (angl. Colossal) (2014), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Anne Hathaway ir lietuvių kilmės Jason Sudeikis. Tiesa, jeigu ne Anne Hathaway pavardė, tikriausiai šio filmo niekada sveiku protu nebūčiau žiūrėjęs: atbaido net reklaminė afiša! Tačiau nieko nėra kino pasaulyje geriau už tai, kas kardinaliai pakeičia mano nuomonę.

N. Vigalongo man nepatiko su savo siaubo trileriu „Žirklės“, tačiau „Milžinas“ – visai kas kita. Iš pažiūros scenarijus lyg ir bukas, neįtikėtinai naivus: žaibas pakeičia vaikų gyvenimus ir žaidimų aikštelė staiga tampa nesuvokiamai transformuojanti jau suaugusių žmonių kūnus į pabaisas Seule. Tai išties beprotiška, nes iš pažiūros atrodo netipiška, netgi idėjiškai nevykusiai, tačiau patobulėjusi režisieriaus akis ir ranka sukuria išties įtraukiantį dvisluoksnį pasakojimą: girtaujantys suaugusieji, mušdamiesi vaikų žaidimo aikštelėje, sukelia drugio efektą ir kitoje pasaulio pusėje jie tampa iš rūko išnyrančiomis godziloms prilygstančiomis pabaisomis... Kas vienoje plotmėje atrodo kasdieniškai banalu ir netgi graudu, tas kitoje pasaulio pusėje tampa katastrofiniu reiškiniu. Tas nuo nesvarbaus iki svarbaus balansavimas sukuria keistą atmosferinį filmo audinį, dėl ko jis man labai patiko, kitam žiūrovui, galiu drąsiai teigti, atrodys iš serijos „didesnės nesąmonės nesu matęs“.

Dėl netipinio scenarijaus, dėl to, kad filme nėra tobulų ir gerų personažų, visi kažkiek amoralūs, girtaujantys, pykstantys, netekę vilčių... Gal ir teisinga tokiems nors kartą kine patikėti pasaulio gelbėtojo vaidmenį, atsisakant didvyriškumo patoso ir apsiribojant vaikų žaidimo aikštelės principais. Lengvas, bet toli gražu neprastas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela