Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtininkas eina" / "Dead Man Walking"

Sveiki, 

Niekada kaip aktoriui Tim Robbins nesimpatizavau, kaip ir jo vienam geriausiam filmui „Pabėgimas iš Soušenko“, kur jis atliko pagrindinį vaidmenį, tačiau jo režisuota drama „Mirtininkas eina“ (angl. Dead Man Walking) (1995) tikriausiai buvo vienas geriausių filmų, pristatytų 1995 metais. Tylus epinis pasakojimas, apjungiantys ištisą kultūrinį motelės kodeksų ir klišių virtinę. Lėtas pasakojimas apie vienuolę, kuri padeda paskutiniosioms dienoms mirties bausme nuteistam jaunuoliui, gali sukelti keistą emocinį sukrėtimą.

Filmas man priminė šiuolaikinio Lozoriaus nukryžiavimą – mirtis be pasirinkimo šįkart ne už visų nuodėmes, o už savo asmeninius nusikaltimus. Žinoma, tema nebe nauja, kaip ir pats filmas, bet tikriausiai ne pats mirtininko faktas čia svarbiausias, o akys vis labiau krypstančios į vienuolę Heleną, kuri lyg atstovaudama krikščioniškoms vertybėms, visgi įprasmina visą Kristaus mokymą, o aplinkiniai veikėjai, pripildyti netekčių ir pykčio, save laikantys krikščioniais, atlieka Kristaus pasmerkusios minios vaidmenį. Ir iš tikrųjų, kas tos krikščioniškos vertybės ir kaip Biblijos prasmės formuojamos pagal žmogaus nuoskaudų lygį, kodėl vienuolė nepraranda nuolankumo, kai ją pasmerkia tie patys krikščionys ir draugai? Tai tiesiog vienas didelis filmas ne tik apie religijos vertybių sumaištį ir jų interpretavimo susipainiojimą, galima sakyti, manipuliaciją savo emocinėms poreikiams tenkinti, bet ir apskritai apie žmogiškumą.

Žiūrovas yra priverstas eiti konfrontuoti su žmogiškumu ir nusikaltimo mastu, vyksta mažytė gėrio ir blogi kova, mirtininko ir vienuolės kova, kuri paremta gailestingumu, todėl taip sunkiai šis atvejis ištrauktas iš Kristaus nukryžiavimo ir atleidimo istorijos ir pritaikytas šių dienų rėžimui, tampa toks skausmingai atpažįstamas ir artimas, kad net artimesnis už pačios Biblijos stilizavimo momentus. Filmas tiesiog puikus ir smarkiai diskutuotinas visais žmogiškumo principais. Nuostabius vaidmenis sukūrė Susan Sarandon, kuri pelnė už šį vaidmenį „Oskarą“, bei Sean Penn – nominaciją kai geriausias aktorius. Brandus, stiprus, paveikus emociškai filmas, pilnas plataus diskusinio spektro. Tiesiog re-ko-men-duo-ju!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mistinė upė" / "Mystic River"

Sveiki visi,

Šįkart apie filmą, kuris irgi labai ilgai sukiojosi mano akiratyje – „Mistinė upė“ (Mystic River) (2003 m.). Clint Eastwood‘o režisavimais dar, kiek leidžia atmintis, nesu nė karto nusivylęs, visąlaik vis įdomus, intriguojantis, vis kitoks! Šįkart garsus aktorius ir režisierius stato filmą pagal romaną ir, regis, vėl jam pavyksta suintriguoti žiūrovą. Filme sutinkamas būrelis talentingų ir garsių aktorių – Sean Penn, Tim Robbins, Kevin Bacon – visi turėjo savitą koloritą, puikiai įkūnijo personažus.

Ką dar galima pasakyti apie šį filmą? Na, ne šedevras, tačiau ganėtinai savo žanro kategorijoje stiprus filmas, paveiktas įvairių filmo su kriminaliniais „implantais“ srovių. Kelios vietos buvo įtemptos, intriga taip pat išlaikyta, nors palikta žiūrovam spėlioti iš keletą galimų variantų. Jeigu apskritai, pati filmo šerdis, tikriausiai nekintanti nuo „caro maro“ laikų – kažkas kažką nužudė, kažkas surado kelis įtariamuosius ir bandoma išsiaiškinti, kuris iš jų kaltas. Man atrodo, šiuo atveju „Kaulų kolekcionierius“ man labiau patiko ir buvo išlaikyta išties stipri ir vientisa gija, o šiame filme rutuliojami atskiri trijų personažų asmeninio gyvenimo peripetijos. Negana to, struktūrą pasakojimo sudėtingėja, kai susiduria dar ir vaikystės bei šių dienų gijos – taigi, pasakojimas labai daug viską aprėpia, todėl įtampa tampa tokia šiek tiek „palaida“, tačiau vis tiek pakankamai aukštai išlaikyta.  

Filmas ne mistinis, neapsigaukite su apvadinimu – tai tik simbolika, kalėdinis žaisliukas. Iš tikro tai vienas nesibaigiantis detektyvas su ryškiu psichologiniu žaismu. Patiko pažiūrėti tiek malonumui, kaip pop kultūros žiūrovui, tiek kaip ir gurmanui.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabėgimas iš Šoušenko" / "The Shawshank redemption"

Sveikučiai,

Šįkart į mano rankas įkrito senas įvairiais apdovanojimais (net 7 „Oskarai“) apipiltas filmas – „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption) (1994 m.). Šiek tiek nustebau, jog filmas pastatytas pagal Stiveno Kingo sukurtą istoriją, nes Kingas labiau garsėja kaip siaubo ir mistinių istorijų kūrėjas. Iš tikrųjų šį filmą labai seniai mačiau vaikystėje, bet makaulėje niekas nebebuvo išlikę, tad žiūrėjau kaip „naują“. Iš esmės nusprendžiau filmą pažiūrėti dėl vienos svarios priežasties, dėl IMDb reitingo, pagal jį šis filmas yra geriausiai įvertintas pasaulio žiūrovų ir užimą pirmą vietą su kol kas 9.2. taškų. Man šiek tiek keista, kad šis filmas atsidūrė šioje pozicijoje, nes, mano galva, tokie nesenstantys hitai kaip „Šindlerio sąrašas“, „Forestas Gampas“ ir t.t. yra daug žemiau, o jie geresni filmai.

Filmas man pasirodė įdomus ir geras, bet ne toks geras, kad labai jau sukrėstų ir patiktų. Atpažįstamas epinio pasakojimo braižas, kurį dabar Spilbergas panaudojo kurdamas „Karo žirgą“, šitoks epinio pasakojimo būdas buvo labai paplitęs 1990 – 2000 metų filmų sraute – tas pats „Forestas Gampas“, „Rudens legendos“, „Sidro namų taisyklės“ ir t.t. Viskas įvilkta į panašų „celofaną“ – muzikos takelis, ilgesingas smuikas, peizažai, graudulingas heroizmas, bėgimas per laukus į vienas kito glėbį, istoriją pasakoja koks nors personažas iš savo atminties ir t.t. Šiaip šio filmo epiškumą šiek tiek dengia uždara erdvė – kalėjimo sienos, bet tai tik apgaulė.

Manau, kad tai filmas buvęs savo laiku gal ir didvyris, bet šiandien jis manęs nepaėmė iki galo, nors ir personažai, ir Morgan Freeman bei Tim Robbins buvo puikūs, charakteringi, tačiau persisunkusi holivudiško draminio heroizmo pasikartojimai manęs jau nebeužkrėtė. Juosta man pasirodė jau ištęsta, ilgas pasakojimas šiek tiek vargina, nors ir jaučiama metų slinkstis, kalėjimo kasdienybė – tai taip ir turėjo būti. Bet šiaip vis vien siūlau pasižiūrėti, tai ne prastas filmas, tačiau IMDb pirmos vietos toli gražu nevertas.

Mano įvertinimas: 7.5/10 
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 9.3

Jūsų Maištinga Siela