Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Lolita" / "Lolita"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu sugrįžti prie gurmaniškojo kino ir pakomentuoti režisieriaus Adrian Lyne ekranizuotą Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“ (angl. Lolita) (2013). Tai jau antroji „Lolitos“ ekranizacija – pirmąją ekranizavo S. Kubrikas (1962), kai romanas net nebuvo pasirodęs rusų kalba. Naujojoje ekranizacijoje pasirodo tokios žinomos kino žvaigždės kaip Jeremy Irons, Melanie Griffith ir Lolitos vaidmens atlikėja Dominique Swain.

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad filmą pažiūrėjau iš trijų kartų, tačiau ne todėl, kad filmas buvo prastas, priešingai – prieš tai buvau skaitęs „Lolitos“ romaną ir prisiminimai labai gyvi ir ryškūs. Iš tikrųjų ši ekranizacija gana arti romano, bandyta tiksliai atkartoti įvykius, kai kam režisierius suteikė pernelyg daug reikšmės – ypač finalui, žinoma esama ir visai išimtų dalykų, kurie pasirodė nereikalingi ir būtų filmą ištęsę be jokio reikalo. Visgi šią ekranizaciją pavadinčiau vykusia, nors kino kritikai gan pretenzingai žvelgė į šią „Lolitos“ ekranizaciją.

Filmui pavyko pavaizduoti paauglės ir suaugusiojo vyruko santykius, tą elegantišką erotiką, kuri kartu ir nejauki, ir kartu supranti, kad šis nejaukumas yra būtent gero filmo gerai ištransliuota energetika, o jei šito nebūtų, filmas nebūtų perkėlęs romano energetikos. Labai patiko J. Irons vaidyba, jis nepaprastai tiko Humberto vaidmeniui. Gaila kad tokia perspektyvi aktorė Dominique Swain šiuo metu liko užmiršta, nors pasižiūrėjus į jos darbotvarkę, matyti, kad ji produktyvi aktorė, tačiau jos vaidmenys neįsimenami, antraplaniai, tačiau kaip ji įkūnijo Lolitą, buvo išties įtikinama, žavu ir netgi drąsu. Puikus aktorinis darbas, užčiuopta ir laikmečio dvasia, neišsipildžiusios svajonės...

Ko pritrūko? Gal tarp erotizmo, žaismės, vaidybos, neužčiuopiau, tai, kas buvo romane – Humberto dvasinę kovą su morale ir prigimtimi, čia suskambėjo pernelyg lyriški pamąstymai, o tikroji vidinė kova liko paviršutiniška, prabėganti.

Nepaisant visko, filmas pakankamai įtaigus, jį puikiai galima žiūrėti ir šiomis dienomis. Turi išlaikytą meninę vertę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela