Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela