Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ženklai" / "Signs"

Sveiki,

Kai rodos, siaubo filmų fronte nieko naujo nebegalį įvykti – šast! – ir išlenda koks nors „padėvėtas“, bet nematytas filmas, kuris nustebina. Panašiai nutiko su filmu „Ženklai“ (angl. Signs) (2002), kurį režisavo M. Night Shyamalan. Pastarojo režisieriaus filmą „Kaimas“ (2004) prisimenu kaip itin vykusį siaubo trilerį.

Iš esmės „Ženklai“ nustumia į šalį visus nusidėvėjusius ir nupušusius amerikietiškus siaubo filmus, kuriuos, rodos, režisavo vienas ir tas pats žmogus. Iš pradžių pamaniau, kad žiūriu kokią nors „Kukurūzų vaikų“ dalį, nes aplinka velniškai panaši – atoki ferma, kukurūzų laukas, paslaptinga atmosfera, bet ne, šis filmas kur kas geresnis. Žinote, buvau išalkęs kažko panašaus, kada režisieriui iš tikrųjų pavyksta paprastais veiksmais sukelti šiurpuliuką – truputis garso efektų, truputis mistikos ir nereikia velniškai didelių vaizdo efektų, per nervus grojančių garso tekelių. Čia svarbiausia yra vaizduoti ne objektą, ženklus ar NSO, bet žmones, jų akis, veiksmus, lūkuriavimą, pokalbį, vidinę personažo dinamiką. Visa tai tiesiog veržėsi iš filmo, kad tiesiog sukėliau kojytes ant fotelio ir beliko tik laukti ir stebėti – žodžiu, mėgautis filmu, pamirštant viską pasaulyje.

Kadras iš filmo "Ženklai".

Išties patiko, nors, rodos, nieko naujo neišrasta nuo filmų akmens amžiaus laikų, bet dėmesį beregint prikausto ir išlaiko. Mel Gibson gal nėra mano mėgstamiausias aktorius, tačiau daugelis filmų, kuriuose jis pasirodo tampa „vau“ – dar geresnis jis yra kaip režisierius, deja, neproduktyvus. O štai antroji šio filmo „gerumo“ priežastimi tapo aktorius Joaquin Phoenix – jo būvimas bet kokiame filme ir kadre kažkodėl man tampa nepaaiškinamu magnetu. Šiame filme aiškiai pamačiau jo viršutinę „susiūtą“ lūpą. Na, ir žinoma, jaunoji Abigail Breslin, kuri per dešimtmetį sukūrė pavydėtinų vaidmenų, tačiau šiame filme jai vos tik penkeri ir ji jau atrodo įspūdingai. 

Ką aš galiu pasakyti? Geri aktoriai, siužetas, bet už vis labiausiai kartelę kelia tikriausiai pati režisūra. Pasirodo, komercinis filmas gali sukelti nepaprastą susidomėjimą, tereikia, kaip sakant, įsėsti į tinkamą traukinį. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela