Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bebras" / "The Beaver"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Filmas „Bebras“ (angl. The Beaver) (2011) yra po labai ilgos pertraukos trečiasis Jodie Foster režisuotas filmas, kuriame, kaip ir įprasta, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka ji pati. Tai kritikų gerai pasitikta juosta, nors vėlgi, aš jos itin gera nepavadinčiau. „Nelė“, „Taksi vairuotojas“ ir „Ana ir karalius“ žvaigždei rūpi subtilūs psichologiniai niuansai, depresija ir šeimos destrukcija, kurią bando sulipdyti sutuoktiniai.

Panašiai buvo filme „Raštingumo sezonas“, kurį neseniai žiūrėjau, bet jis man patiko kur kas labiau. Filmas „Bebras“, nors ir įdomus, šmaikštus, skaudus, bet manęs pernelyg neįtikino ši infantili, pernelyg vaikiška filmo atmosfera, niuansai. Taip, filme pasirodo labai geri, pripažinti aktoriai, scenarijus irgi ne iš prastųjų, vaidyba ir idėja ganėtinai geri, tačiau man pritrūko to tikrojo rimtumo. Žmogus bando nusižudyti, nes nebegali pakelti žlungančio verslo, atsakomybės ir santykių rutinos, o šalia ant rankos „išdygsta“ skudurinis bebras, kuris tampa pagrindiniu psichologiniu skydu nuo išorinio pasaulio atakuojančių problemų. Vyrui akivaizdžiai reikia pagalbos, bet jis įtikina, kad tai tik laikina gydymo terapija, kol galiausiai tai tampa nebesuvaldoma manija. Viso filmo kontekstas išaiškėja jau tą akimirką, kai vyras pirmą kartą savo šeimai pasirodo su bebru. Nebelieka intrigos, įdomumo, scenarijus nusėsta ir viskas tampa ramu, tylu ir, pripažinkim, truputį komerciška. Nuobodi pasirodė ir antro plano pasakojimas apie jaunuosius įsimylėjėlius iš mokyklos.

Žinoma, tai nėra pats prasčiaus filmas, bet... Manęs tai nežavėjo. Deja. Ei, kur dingo pritrenkiantys filmai?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ženklai" / "Signs"

Sveiki,

Kai rodos, siaubo filmų fronte nieko naujo nebegalį įvykti – šast! – ir išlenda koks nors „padėvėtas“, bet nematytas filmas, kuris nustebina. Panašiai nutiko su filmu „Ženklai“ (angl. Signs) (2002), kurį režisavo M. Night Shyamalan. Pastarojo režisieriaus filmą „Kaimas“ (2004) prisimenu kaip itin vykusį siaubo trilerį.

Iš esmės „Ženklai“ nustumia į šalį visus nusidėvėjusius ir nupušusius amerikietiškus siaubo filmus, kuriuos, rodos, režisavo vienas ir tas pats žmogus. Iš pradžių pamaniau, kad žiūriu kokią nors „Kukurūzų vaikų“ dalį, nes aplinka velniškai panaši – atoki ferma, kukurūzų laukas, paslaptinga atmosfera, bet ne, šis filmas kur kas geresnis. Žinote, buvau išalkęs kažko panašaus, kada režisieriui iš tikrųjų pavyksta paprastais veiksmais sukelti šiurpuliuką – truputis garso efektų, truputis mistikos ir nereikia velniškai didelių vaizdo efektų, per nervus grojančių garso tekelių. Čia svarbiausia yra vaizduoti ne objektą, ženklus ar NSO, bet žmones, jų akis, veiksmus, lūkuriavimą, pokalbį, vidinę personažo dinamiką. Visa tai tiesiog veržėsi iš filmo, kad tiesiog sukėliau kojytes ant fotelio ir beliko tik laukti ir stebėti – žodžiu, mėgautis filmu, pamirštant viską pasaulyje.

Kadras iš filmo "Ženklai".

Išties patiko, nors, rodos, nieko naujo neišrasta nuo filmų akmens amžiaus laikų, bet dėmesį beregint prikausto ir išlaiko. Mel Gibson gal nėra mano mėgstamiausias aktorius, tačiau daugelis filmų, kuriuose jis pasirodo tampa „vau“ – dar geresnis jis yra kaip režisierius, deja, neproduktyvus. O štai antroji šio filmo „gerumo“ priežastimi tapo aktorius Joaquin Phoenix – jo būvimas bet kokiame filme ir kadre kažkodėl man tampa nepaaiškinamu magnetu. Šiame filme aiškiai pamačiau jo viršutinę „susiūtą“ lūpą. Na, ir žinoma, jaunoji Abigail Breslin, kuri per dešimtmetį sukūrė pavydėtinų vaidmenų, tačiau šiame filme jai vos tik penkeri ir ji jau atrodo įspūdingai. 

Ką aš galiu pasakyti? Geri aktoriai, siužetas, bet už vis labiausiai kartelę kelia tikriausiai pati režisūra. Pasirodo, komercinis filmas gali sukelti nepaprastą susidomėjimą, tereikia, kaip sakant, įsėsti į tinkamą traukinį. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela