Filmas: "Kaskadininkas" / "The Fall Guy"

 Sveiki,

Bandau suskaičiuoti, kiek esu matęs filmų su aktore Emily Blunt ir kiek su Ryan Gosling. Nepavyksta, tačiau pamatau vieną kitą naują reklamą ir filmą savaime rezervuoju, nesvarbu, apie ką jis, ir nesvarbu, kokios kokybės. Todėl natūralu, kad turėjau pažiūrėti ir jųdviejų bendrą darbą filme „Kaskadininkas“ (angl. The Fall Guy) (2024), kuriame ši Holivudo kino veteranų pora susitiko šmaikščiame ir juokingame filme apie kaskadininkų užkulisius.

Išties iš filmo tikėjausi didelio juoko, pamiršti laiką, tačiau šiek tiek norėjosi ir prisnūsti, ypač pabaigoje, kai „užlenktas“ scenarijus tapo 90-ųjų veiksmo filmų sugestikuliuotas: nevykėliai veikėjai blogiukai bėga sraigtasparniu, tačiau per kvaili, kad pabėgtų, todėl susinaikina savo pačių ginklais. Nieko naujo nuo „Vienas namuose“ serijų, tačiau visgi tikėjau kokio nors detektyvinio įdomesnio užsukto scenarijaus, kuriame paaiškėtų kokie nors netikėti veikėjų poelgiai, ketinimai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Ryano Goslingo veikėjas Koltas bando į filmavimo aikštelę sugrąžinti tikrąją filmo žvaigždę Tomą Ryderį (aktorius Aaron Taylor-Johnson) ir tuo pat metu pataisyti atsinaujinusius santykius su filmo režisiere Džudi. Žodžiu, filmas „varo“ dviem frontais. Kaskadininkas atseit išmoktus filmavimo aikštelėje triukus ir puikią fizinę parengtį pritaiko beieškodamas aktoriaus, lupdamas kitų blogiukų kailius.

Nepamenu, kiek kartų Koltui teko griūti, trenktis ir muštis, bet tai nutiko tiek daug sykių, kad pamiršau skaičiuoti, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip pačiam Ryanui Goslingui teko kristi, ristis, nors, filmo pabaigoje sužinome, jog jis taip pat turėjo kaskadininkų dublerių, nors ir pats vaidino kaskadininką. Nežinau, ar yra kokie neformalūs kaskadininkų apdovanojimai, filmas bando atkreipti dėmesį į šią nepaprastai ekstremalią profesiją, tačiau nerimtomis formomis. Atseit, kad kaip Koltas, esi kietas iš prigimties ir kaskadininko profesija yra žaismingai smagi profesija, net seksualus reikalas, mat tada gali „pakabinti“ režisierę ir pakeisti savo gyvenimą (depresijos momentai po traumos nutylimi, nes komedijai jie neįdomūs). Tačiau filmas ne apie tą juodą kaskadininkų gyvenimą, kada atsiduri jei ne karste, tai bent invalido vežimėlyje – ne tas žanras. „Kaskadininkas“ mus linksmina senais holivudiniais triukais iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos ir nors yra dinamiškų ir sudėtingų scenų, tačiau jos kompiuterinės grafikos amžiuje nenustebins. Labiausiai pribloškia, kad filmas turi stabiliai gerą finansavimą, yra prabangus, bet scenarijus per lėkštas ir primityvus, o veikėjai neįdomūs, primenantys komiksus su pritaikyta hiperbolizuotai šarminga asmenybės programa. Filmas lengvai pramogai ir yra ne pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"

Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šilti kūnai" / "Warm Bodies"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių filmą „Šilti kūnai“ (Warm Bodies) (2013), kurį tikriausiai jau suskubo pamatyti daugelis panašaus kino gerbėjai. Nors nesu didžiausias tokio tipažo kino gerbėjas, bet kaskart neatsispiriu pagundos pasižiūrėti. Žinote, „Šilti kūnai“ kartu tai ir keistas reginys, kur romantika, ironija, parodija ir drama sukasi vienu metu. Iš pradžių taip ir nesupratau, ar čia juoktis, ar verkti, kai pas zombius patenka mirtingoji ir užsiplieskia dar labiau neįtikėtini jausmai nei „Saulėlydžio“ sagoje. Žinoma, tokia meilė ir jausmai nė kiek neįtikino, pernelyg kažko trūko – gal subtilumo, ne tokio staigaus zombių virsmo, kuris išties atrodo toks dirbtinis ir neįtikinantis, kad net baisu pagalvoti, ko tik kino kūrėjai nepadaro. Iš pradžių romantizavę raganas, po to vampyrus, ateivius, o galiausiai ir zombius, vienus sunkiausiai romantizavimui pasirinktas būtybes, paverčia pabaisas simpatingais, „seksovais“ jausmų didvyriais, įveikę prigimtinius barjerus.

Siužeto niuansai, ypatingai virsmas pateiktas nors ir su humoro prieskoniais, tačiau taip neįtikėtinai primityviai, kad belieka tik užsimerkti ir galvoti, kad žiūri vaikams adaptuotą pasakojimą apie pabaisas, nenorint nieko įbauginti. Gražūs aktoriai – tą galiu pagirti. Ypatingai patraukliai atrodė Nicholas Hoult, į kurį jau dėmesį daugelis atkreipėme žiūrėdami filmą „Vienišas vyras“ (2009). O štai Teresa Palmer man mažai kuo skyrėsi nuo K. Stewart – veido bruožai, netgi vaidyba, personažas ir manieros buvo labai panašios, tik kad Teresa blondinė, o taip būtų „viens prie vieno“.

„Šilti kūnai“ pernelyg niekuo neišsiskiria iš čionykščių savo pusbrolių ir pusseserių filmų apie antgamtines siaubo būtybes. „Saulėlydžiui“ toli gražu neprilygsta, tačiau savotiškas požiūris ir humoras, kuris labiau primena parodiją, nei šmaikščią romantinę meilės istoriją, išties stebina savo drastiškai tyčia sintetiniais prikaišiotais kičui būdingais pateikimo būdais. Nežinau, sužiūrėjau gan lengvai, smagiai, su savotišku šarmu filmu, tik nepasakyčiau, kad labai jau vykusiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela