Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaskadininkas" / "The Fall Guy"

 Sveiki,

Bandau suskaičiuoti, kiek esu matęs filmų su aktore Emily Blunt ir kiek su Ryan Gosling. Nepavyksta, tačiau pamatau vieną kitą naują reklamą ir filmą savaime rezervuoju, nesvarbu, apie ką jis, ir nesvarbu, kokios kokybės. Todėl natūralu, kad turėjau pažiūrėti ir jųdviejų bendrą darbą filme „Kaskadininkas“ (angl. The Fall Guy) (2024), kuriame ši Holivudo kino veteranų pora susitiko šmaikščiame ir juokingame filme apie kaskadininkų užkulisius.

Išties iš filmo tikėjausi didelio juoko, pamiršti laiką, tačiau šiek tiek norėjosi ir prisnūsti, ypač pabaigoje, kai „užlenktas“ scenarijus tapo 90-ųjų veiksmo filmų sugestikuliuotas: nevykėliai veikėjai blogiukai bėga sraigtasparniu, tačiau per kvaili, kad pabėgtų, todėl susinaikina savo pačių ginklais. Nieko naujo nuo „Vienas namuose“ serijų, tačiau visgi tikėjau kokio nors detektyvinio įdomesnio užsukto scenarijaus, kuriame paaiškėtų kokie nors netikėti veikėjų poelgiai, ketinimai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Ryano Goslingo veikėjas Koltas bando į filmavimo aikštelę sugrąžinti tikrąją filmo žvaigždę Tomą Ryderį (aktorius Aaron Taylor-Johnson) ir tuo pat metu pataisyti atsinaujinusius santykius su filmo režisiere Džudi. Žodžiu, filmas „varo“ dviem frontais. Kaskadininkas atseit išmoktus filmavimo aikštelėje triukus ir puikią fizinę parengtį pritaiko beieškodamas aktoriaus, lupdamas kitų blogiukų kailius.

Nepamenu, kiek kartų Koltui teko griūti, trenktis ir muštis, bet tai nutiko tiek daug sykių, kad pamiršau skaičiuoti, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip pačiam Ryanui Goslingui teko kristi, ristis, nors, filmo pabaigoje sužinome, jog jis taip pat turėjo kaskadininkų dublerių, nors ir pats vaidino kaskadininką. Nežinau, ar yra kokie neformalūs kaskadininkų apdovanojimai, filmas bando atkreipti dėmesį į šią nepaprastai ekstremalią profesiją, tačiau nerimtomis formomis. Atseit, kad kaip Koltas, esi kietas iš prigimties ir kaskadininko profesija yra žaismingai smagi profesija, net seksualus reikalas, mat tada gali „pakabinti“ režisierę ir pakeisti savo gyvenimą (depresijos momentai po traumos nutylimi, nes komedijai jie neįdomūs). Tačiau filmas ne apie tą juodą kaskadininkų gyvenimą, kada atsiduri jei ne karste, tai bent invalido vežimėlyje – ne tas žanras. „Kaskadininkas“ mus linksmina senais holivudiniais triukais iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos ir nors yra dinamiškų ir sudėtingų scenų, tačiau jos kompiuterinės grafikos amžiuje nenustebins. Labiausiai pribloškia, kad filmas turi stabiliai gerą finansavimą, yra prabangus, bet scenarijus per lėkštas ir primityvus, o veikėjai neįdomūs, primenantys komiksus su pritaikyta hiperbolizuotai šarminga asmenybės programa. Filmas lengvai pramogai ir yra ne pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela