Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikų žaidimai" / "Child's Play"

Sveiki,

Paskutiniu metu daugelis filmų tampa perderbiniais iš klasikinių filmų repertuaro, labiau sumodernintais, tačiau siužetinius vingius išlaikant tais pačiais. Panašiais principais perkurta ir kultinis siaubo filmas „Vaikų žaidimai“ (angl. Child‘s Play) (2019), kurio pirmoji versija pasirodė 1988 metais ir po jo dar sulaukė keletą dalių. Istorija pasakoja apie žaislą, kuris šiuolaikiškai užprogramuotas vaikams tapti jų geriausiais draugais, tačiau per klaidą vienas darbuotojas Kinijoje žaislą užprogramuoja blogiems kėslams...

Žodžiu, filmo idėja mane išties intrigavo ir, visą filmą žiūrėdamas, vis galvojau, kad ir adaptuotas scenarijus, bet kokią puikią jis žinią nešą žmonėms. Dirbtinis intelektas, visos programos tokios patikimos mūsų banko sistemoje, mūsų išmaniuosiuose, kad filme rodomas „Draugužis“ robotukas tėra vienas žingsnis iki rytojais, praktiškai, mes tokių robotų esame veikiami dabar, tik jie sistemose turi ne žaislo pavidalą, bet yra vadinami kitais pavadinimais... Baisiausia yra tai, kad filmas atskleidžia, kaip smarkiai esame priklausomi nuo tų sistemų, kaip piktadarys draugužis gali prisijungti prie jūsų televizoriaus, vaizdo kameros – visų prietaisų ir juos valdyti... Tačiau kai nėra emocinio gyvo intelekto, šis maniakiškas prisirišimas prie gyvo berniuko filme atrodo išties kraupiai, kad atrodo kur kas kraupiau nei, pavyzdžiui, filme „Mama robotoas“, kuriame vaizduojami jau tolimoje ateityje įvykiai, kai žemę paėmę robotai, bandantys imituoti emocinį intelektą...

Grįžtant iš diskusinio laiko į paties filmo užpildymą, visgi filmas nuviliantis. Veikėjai tipažiniai, režisūra klaikiai štampuota. Čia turime klasikinį amerikietiškuose filmuose erzinantį reikalą: berniukas žino, kad robotukas gyvas velnias, o suaugusieji jo nesiklauso ir visada kartoja jam „nusiramink“, kai už sienos robotukas jau skerdžia gyvą žmogų... O finale turime aukų krūvą ir apsikabinusius suaugusius ir vaikus, kurie įveikia blogį... Masinio tipažo kino juosta, kurioje man švystelėjo tik tam tikros įdomios filmo idėjos, kurios tikrai atitinka mūsų šiuolaikinį pasaulį, tačiau visumoje filmas gana prisvilęs produktas, kuriam stinga ir išsikirtinės atmosferos, ir dvasios ir režisūrinio išskirtinumo. Filmas dvelkia eiline produkciją, skirtu, tarkim, Helovyno vakarėliui, kai būrelis prie TV nelabai to filmo ir žiūri...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių karai IV: nauja viltis" / "Star Wars: Episode IV A New Hope"

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

Ko gero „Žvaigždžių karų“ bumas vėl sugrįžto, todėl nutariau pažiūrėti nuo pradžios iki galo chronologine seka visus šios serijos filmus, todėl pradėjau tikriausiai nuo paties geriausiai įvertinto filmo t. y. pirmosios dalies, kurią režisavo George Lucas „Žvaigždžių karai IV: Nauja viltis“ (angl. Star Wars) (1977). Šis filmas brėžia ryškų populiariosios kultūros naują žymę, kuri padarė didžiulę įtaką fantastinių filmų bumui ir buvo ilgą laiką pats populiariausias visų laikų filmas, uždirbęs anuomet beveik 800 milijonus dolerių. Po to, žinoma, sekė kitos dalys.

Kaip yra su ta numeracija ir istorijos chronologija? Pirmiausia filmas pasirodė kaip „Star wars“ ir tik pasirodžius kitoms dalimis, teko filmui suteikti aiškinamąjį prierašą, jog tai ketvirtasis epizodas visoje istorinėje epopėjoje, nors ir sukurtas kaip pirmasis filmas. Belaukiant naujausios dalies, kuri pasirodė šių metų pabaigoje, nutariau užgriebti visas dalis ir po pirmos dalies šiek tiek pristabdžiau, nes tikėjausi iš šio filmo kur kas daugiau! Nors scenarijus gana neblogas, tačiau viskas pateikta holivudinėse klišėse. Princesės Lėjos gelbėjimas ir brėžinių ieškojimas tapo toks nuotykių lygmenyje naivus, kad tiesiog akys išvirto, kaip viskas pateikta vaikiškai, ypač tie begaliniai susišaudymai su priešais, kai priešininkų kariaunos amžinai šaudo pro šalį, o mūsų herojai visada pataiko... 

Nepaisant to holivudinio naivumo ir lengvumo, filmas stulbina savo laikmečio technologijomis, neskubėjimu nustebinti žiūrovą, lėtas ir kartu aštuntą dešimtmetį atliepianti pramoginio kino dvasia anuomet tikrai turėjo ilgam įsirėžti į atmintį tos kartos žiūrovams, todėl nenuostabu, kad iš kitų dalių buvo reikalaujama vis daugiau ir daugiau... Nors esama gerų kokybiškų kosmologinių vaizdų, bet kartu matai aktorių su gumine paprasta kauke, vaidinantį kažkokį ateivį kosmoso užkampio bare – ir truputį juokinga, ir truputį įdomu, kaip toli nuėjo mūsų technologijos, kuriant fantastinį kiną.

Filmą visgi pažiūrėjau smagiai, vertinu kaip klasiką – lengvą kiną, nors ir pelnė 10 „Oskaro“ nominacijų, septyni iš jų laimėti. Žiūrėti tikrai galima, bet nereiktų būti pernelyg pretenzingais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Slaptoji tarnyba" / "Kingsman: The Secert Service"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie filmą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. Kingsman: The Secret Service) (2015), kurį kuo puikiausiai įvertino kino žiūrovai, na, o kino kritikai šįkart nebuvo tokie itin nuolankūs, bet atsirado ir jų tarpe visokiausių nuomonių. Tiesą sakant, žiūrėjau šią kino juostą visiškai nieko nesitikėdamas ir nedėdamas jokių vilčių. Net nežinau, bet nusiteikimas tikriausiai ir buvo tas batutas, nuo kurio atšokus, filmas visgi man patiko.

Nepasakyčiau, kad filmas itin įdomus, bet kad nuotaikingas – tikrai. Komedijos žanras šįkart balansavo ant švelnios ištisos kino apie slaptąsias tarnybas parodijos, pradedant nuo „Ieškokit gudručio“ serialo iki „Džeimso Bondo“. Niekada nebuvau šių filmų ir serialų mėgėjas, nors tarp jų esama ir nemažai gerų kūrinių. „Žvaigždžių dulkės“, „Iksmenai. Pirma klasė“ ir kitų jau kultinių filmų režisierius Matthew Vaughn šįkart leidosi į gana įdomią ir neįprastą kelionę po slaptųjų tarnybų chrestomatijas – slapti ginklai, sarkazmas, ironija ir šaržas vyrauja šiame filme ir tai suteikia, sakyčiau, žavesio. Jokiu būdu nereiktų į šį filmą žiūrėti pretenzingai ir rimtai – tai pramoginio filmo tipažas, retkarčiais turinti ir keisto Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ niuansų, kurie lengvai atpažįstami, kaip antai kovojanti mergina su dalgių kojomis.

Britiškai stilingas, lengvai nuspėjamas, pilnas nuotykių be įdomesnio siužeto, pastarasis konstruojamas būtent pagal šio žanro kanonus, todėl režisierius nesistengia išsimušti iš įprastų filmų rėmų ir žaidžia pagal tas pačias taisykles, lengvai viską ironizuodamas. Būtent komedijos elementai filmą ir daro įdomų ir savitą, o visa kita lyg ir nieko įdomaus, ir nieko ypatingo... Tiesa, aktorių kolektyvas įspūdingas – Colin Firth, Mark Strong, Samuel L. Jackson, Michael Caine ir kiti, bet labiausiai mus tikriausiai nustebina jaunasis atradimas, jeigu galima taip pasakyti – Adrian Quiton, iki tol beveik niekam nežinomas ir nematytas aktorius atrodo gana potencialus aktorius.

Rekomenduočiau lengvam vakarui prie alaus ir kalmaro žiedų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela