Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis" / "The Death & Life of John F. Donovan"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018) pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas – čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009), režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai, pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...

Tenka pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti, kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006 metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina, kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų, tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos, kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai absurdiška...

Pakviesta Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg „užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X. Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį, kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus, dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa neišryškinta juostele...

Jeigu riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir  iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos, nėra charakterių, nėra beveik nieko.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Įkalinta" / "Shut In"

Seiki,

Dar vienas siaubo trilerio kategorijos filmas su jau nusibodusiu pavadinimu „Įkalinta“ (angl. Shut In) (2016), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino aktorė Naomi Watts, kuri jau yra ne kartą išbandžiusi šį žanrą, prisiminkime, kad ir tą patį „Skambutį“.

Tiesą sakant, po sunkių darbo dienų, kai nieko nesinori gvildenti sudėtingo ir tiesiog dairaisi foninio kino, matyt, toks paskutiniu metu dažnai pas mane ir ateina. „Įkalinta“ praktiškai niekuo nesiskiria nuo vidutinių ir šiaip prastų amerikietiškų siaubo filmų. Šįkart pagrindinė veikėja, kaip kokiame „Švytėjime“, lieka vienui viena užpustytame atokiame kaimelyje, kur ją ima persekioti dvasios arba įsivaizduojamas žudikas, nes ką ten supaisysi, kai veikėja pririjusi psichotropinių medžiagų... Tiesmukas ir nuspėjamas scenarijus atima didelį dalį intrigos, tad belieka tik apmaudžiau prikąsti lūpą, kad foninis filmas ir lieka tik foniniu filmu, o ne intelektualia pramoga.

Režisūra be jokio išskirtinumo, standartinė, scenos fiksuojamos pagal vidutinybės madą ir kartais net suabejoji, ar kartais negaila N. Watts, kuri gal nebegauna gerų vaidmenų kine? Nes joks žinomas aktorius neišgelbės tiesiog prastos istorijos, prastos režisūros, tačiau tenka pripažinti – toks filmas tiesiog idealus, jeigu norite tiesiog užmigti su nešiojamu kompiuteriu ant kelių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 25/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų demonai" / "Before I Wake"

Sveiki,

Filmas „Sapnų demonai“ (angl. Before I Wake) (2016) buvo jau pristatytas didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir sulaukė gana neblogų atsiliepimų iš kino lankytojų, todėl negalėjau praleisti progos pasižiūrėti. Dabar galvoju, kad mano mėgstamas siaubo žanras pamažu gali tapti nevilties nusivylimo dykuma, nes iš nemažai žadėto „Sapnų demono“ liko viso laba prėska vaizduotė.

Filmas abejonių sukėlė jau nuo pat pirmųjų kadrų – šaltas, bejausmis ir manieringas filmas, kuris absoliučiai nesujaudina. Tėvai netekę savo pirmagimio bando kompensuoti įsivaikinimu, tačiau filme viskas pernelyg šaltai pateikta, kad atrodo, jog ne tik žiūrovas nieko nejaučia, bet praktiškai ir filmo veikėjai atrodo įrėminti į kažin kokį estetinį rėmą. Nors filmas ir fantastinis, ir siaubo, tačiau nenatūralumas spinduliuoja kaip Černobylis – niekas praktiškai neįtikina, režisierius fokusuoja ryškų pirmą planą, bando sužadinti žiūrovo emocijas aktorių virptelėjimais, tačiau pernelyg didelės pauzės, ištęstas momentalumas, kuris jau matytas ir tikrai nepasiteisinęs dalykas kituose tokio tipažo filmuose, ne tik kad nepadėjo, bet ir pakenkė visam filmui. 

Visoje šioje atbaidančioje istorijoje, kuri neįtikina ir atgraso yra nebent lašas neblogos idėjos – draugių monstras ir ypatingo vaiko galia sapnus paversti realybe, tačiau prasta realizacija, sugadino ir aktorių darbą, ir scenas paverta minkštai virtu kiaušiniu, pernelyg minkštu, todėl filmas, mano nuomone, nevertas Jūsų sugaišto laiko.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela