Filmas: "Stichijos" / "Elemental"

 

Sveiki,

Jeigu mano vaikystėje būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“ (angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.

Istorija pasakoja apie menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga, pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos, įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų sielas.

Filmas iš esmės apie įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei draugystės ir meilės.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis dinozauras" / "The Good Dinosaur"

Sveiki, 

Animacijos pasaulis beribis. Žinoma, jį galima kaltinti šabloniškumu ir pasakojimo struktūros nelankstumu, tačiau jų filmuose deklaruojamos paprastos ir savaime suprantamos vertybės išties tinka ne tik mūsų mažiausiems, bet ir tėvams. Šiaip ar taip gerai, kad yra tokios produkcijos, kuria gali mėgautis visa šeima. Vienas iš tokių animacinių filmų yra „Gerasis dinozauras“ (angl. The Good Dinosaur) (2015), sulaukęs dėmesio ir pripažinimo visame pasaulyje.

Gal šis animacinis filmas ir nėra tikras perliukas, tačiau pakankamai geras ir turiningas. Ši istorija pasakoja apie bendražmogiškąsias vertybes (ir vėl!), tik jas transformuoja pagal dinozaurų eros principus. Gerieji dinozaurai įkūnija visus žmogaus šeimos savybes kaip ūkininkai – jie žolėdžiai, dirba ūkio darbus, tėvai auklėja savo vaikus. Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo, tačiau taip gražu, o kai atsiskyrusiam bailiui dinozauriukui pasirodo pirmykštis žmogelis, pasirodo ir puikūs bei vakariečiams suprantamas humoras, be kurio šiuolaikinis animacinis filmas vargu, ar sulauktų tiek dėmesio. 

Iš esmės tai tikrai geras filmas, kuris tiks visai šeimai. Jis nesunkus, jo pasakojimo struktūra gana klasikinė – įvyksta mažo dizonauriuko nuotykis ir kelionės atgal į namus, patiriant daug pavojų ir įsigyjant naujų draugų, o šie pokyčiai nulemia herojaus pasikeitimą. Gražus, vizualiai apgalvotas pasakojimas turėtų patikti ne tik mūsų mažiesiems, bet ir tėvams. Geros ir teigiamos animacijos turi būti daug!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela