Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šazam!" / "Shazam!"

Sveiki,

Atsispyręs nuo „Keršytojų“, nusprendžiau pažiūrėti dar kažką linksmo apie super didvyrius ir šįkart tai naujas kino projektas „Šazam!“ (angl. Shazam!) (2019), kuris irgi laikomas itin sėkmingu komercinio kino pavyzdžiu šiais metais. Jau vien filmo plakatas tikriausiai daugeliui kelia asociacijų su dviejų dalių filmu „Deadpool“, galima sakyti, kad tai analogiškas super didvyris, kuris turėtų sukelti kvatojimą didžiajai daliai žmonių.

Iš tikrųjų iš šio filmo tikėjausi tik vieno – prasiblaškymo, siauro siužeto, kvailų didaktinių išvedžiojimą apie draugystę, pasiaukojimą ir meilę. Tiesą sakant, beveik visi kvailiausi didvyriškumo istorijos elementai sudėti į šį filmą, bet net ir tai žinodami, vis tiek siekiame iš tokio filmo patirti... tiesiog pramogą. Taip, filmo siužetas gana tipinis – piktieji demonai uzurpuoja netyros širdies vyriškį, o nusilpęs „gerietis“ žynys savo galią perduoda chuliganiškam vaikinui be šeimos... Viskas tipiška nuo pat pradžių: geriečiai turi nugalėti blogiečius, o kaip tai jie padarys, priklauso jau nuo siužeto vingių, kurie nesunkiai atpažįstami pagal tas pačias industrinio kino klišes. Prifarširuojant scenas saikingos dozės humoro, pagrindinis veikėjas, būtinai turi vaikystės skriaudą, būtinai atranda šeiminę laimę, susiranda draugų ir tampa didvyriu – ar begali būti kas nors kitaip? Paskutinįkart panašią siužetinę šerdį mačiau prieš porą mėnesį, kai žiūrėjau naujausią „Žmogaus voro“ animacinį filmą.

Žodžiu, kad ir koks smagus filmas beatrodytų „Šazam!“, man asmeniškai labiau juokingesnis ir dinamiškesnis atrodo „Deadpool“ – gal net pirmoji dalis, nors iš esmės filmuose veikia tie patys principai, viskas šiek tiek sąlygota, netikra, dirbtina, pritempta ir gailesčio neverta iš filmo į filmą atsikartojanti siužetinė linija, kuri, pripažinkite, po „Deadpoolo“ jau nebeatrodo tokia gaivi ir įtraukianti, nors, žinoma, dėl juokelių, tam tikrų efektų nesunku pasinerti į šio nesudėtingo filmo pasaulį, tačiau po visko taip ir norisi pasakyti: viskas buvo išties gerai, bet, velnias, turiu įtarimo, kad po pusmečio filmo siužeto ir palikto įspaudo – ko dažniausiai daugelis iš mūsų ir tikisi iš gero filmo – visgi nebeliks, tik šis filmo plakatas ir internetinis įrašas. Bet neįpareigojančiai pramogai, manau, filmas visgi neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai" / "It"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai įvertinta siaubo karaliaus S. Kingo romano ekranizacija „Tai“ (angl. It) (2017) sudomino ir lietuvius, kurie būrėsi į premjerą kino salėje. Tiesa, pirmoji romano ekranizacija pasirodė 1990 metais, tad naujai kartai pristatomos šio rašytojo istorijos sublizga naujomis spalvomis. Istorija pasakojanti, kaip ir dažnai būdinga rašytojo kūrinių pasauliui, per vaikų-paauglių pozicijas, grįžtant į 1989 metų paslaptingą miestelį, kuriame dingsta vaikai ir vyksta nepaaiškinami dalykai.

Filmas nėra grynas „siaubekas“ – tokių knygų S. Kingas nerašo, šalia visada kuriamos dramos, veikėjų ydos, socialinė atskirtis, draugystė ir meilės istorija, o mistinis-detektyvinis elementas tėra pagrindinis variklis, tad kas tikisi standartinio siaubo filmo, nukreipto tik į pagrindinį siaubo įvykį – pamirškite, nes „Tai“ siūlo kur kas platesnio spektro pasakojimą, kas etatiniam žiūrovui gali pasirodyti „šūdų krūva“. 

Taigi, filmas prasideda intriguojančiai ir jau nuo pat pradžių žada, kad neprailgs. Mažas berniukas dingsta kanalizacijos angoje ir... atokvėpis. Vėl pasakojama istorija „iš nuotolio“. Nepaisant jau numanomo S. Kingo struktūros, filmas daugiau ar mažiau atmosferinis ir įtraukiantis. Vaikų pasaulis vis tiek labiau išliko ne tiek vaikų, kiek literatūriškai apšlifuotas – jie kalba literatūriniais sakiniais, aukština suaugusiųjų vertybes, elgiasi neadekvačiai brandžiai ir, tiesą sakant, kai kur vis sukau galvą dėl logikos, ypač kaip iš tikrųjų realiai turėtų paveikti vaikus baimė ir kaip ji nukrypo į fantastinio filmo žanrą. 

Filmas man patiko. Apskritai kažkaip kino teatruose „pataikau ant gerų siaubekų“. Perkurtas S. Kingo siaubo filmas „Kerė“ nebuvo toks vykęs, koks pasirodė filmas „Tai“, kuriame „susūdyta“ ir vertybės, ir devinto dešimtmečio dvasia, ir siaubo, ir kriminalo, ir vaikų žiaurumas, ir socialinės problemos – tiesiog didelis spektras tų dalykų, kurie išpučia filmą, nesumenkinant ir nesubanalinant turinio, tad drąsiai sakau, kad filmas populiariosios kultūros rėmuose netgi labai vykęs. Jaunoji aktorių karta jau išmėginusi ne viename filme savo jėgas, galima sakyti, užsitikrino, kad kine dar tikrai pasirodys ne kartą, o kai kurių potencialas išties žada gerą aktorių derlių. Taigi, filmas „Tai“ vertas žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela