Reiktų
pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos
žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė
buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto
dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du
vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti
šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų
šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų
animacinio filmo pavidalu.
Helovininių
nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias
šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama
ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios
keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas
vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol
atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana
primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė
dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto
troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko
naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos
ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.
Istorija
iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu:
pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir
puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra
prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo
prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus.
Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma,
genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai
žiūrovų netgi patiks.
Gerai įvertinta siaubo
karaliaus S. Kingo romano ekranizacija „Tai“
(angl. It) (2017) sudomino ir
lietuvius, kurie būrėsi į premjerą kino salėje. Tiesa, pirmoji romano
ekranizacija pasirodė 1990 metais, tad naujai kartai pristatomos šio rašytojo
istorijos sublizga naujomis spalvomis. Istorija pasakojanti, kaip ir dažnai
būdinga rašytojo kūrinių pasauliui, per vaikų-paauglių pozicijas, grįžtant į
1989 metų paslaptingą miestelį, kuriame dingsta vaikai ir vyksta nepaaiškinami
dalykai.
Filmas nėra grynas
„siaubekas“ – tokių knygų S. Kingas nerašo, šalia visada kuriamos dramos,
veikėjų ydos, socialinė atskirtis, draugystė ir meilės istorija, o
mistinis-detektyvinis elementas tėra pagrindinis variklis, tad kas tikisi
standartinio siaubo filmo, nukreipto tik į pagrindinį siaubo įvykį –
pamirškite, nes „Tai“ siūlo kur kas platesnio spektro pasakojimą, kas etatiniam
žiūrovui gali pasirodyti „šūdų krūva“.
Taigi, filmas prasideda
intriguojančiai ir jau nuo pat pradžių žada, kad neprailgs. Mažas berniukas
dingsta kanalizacijos angoje ir... atokvėpis. Vėl pasakojama istorija „iš
nuotolio“. Nepaisant jau numanomo S. Kingo struktūros, filmas daugiau ar mažiau
atmosferinis ir įtraukiantis. Vaikų pasaulis vis tiek labiau išliko ne tiek
vaikų, kiek literatūriškai apšlifuotas – jie kalba literatūriniais sakiniais,
aukština suaugusiųjų vertybes, elgiasi neadekvačiai brandžiai ir, tiesą sakant,
kai kur vis sukau galvą dėl logikos, ypač kaip iš tikrųjų realiai turėtų
paveikti vaikus baimė ir kaip ji nukrypo į fantastinio filmo žanrą.
Filmas man patiko. Apskritai
kažkaip kino teatruose „pataikau ant gerų siaubekų“. Perkurtas S. Kingo siaubo
filmas „Kerė“ nebuvo toks vykęs, koks pasirodė filmas „Tai“, kuriame „susūdyta“
ir vertybės, ir devinto dešimtmečio dvasia, ir siaubo, ir kriminalo, ir vaikų
žiaurumas, ir socialinės problemos – tiesiog didelis spektras tų dalykų, kurie
išpučia filmą, nesumenkinant ir nesubanalinant turinio, tad drąsiai sakau, kad
filmas populiariosios kultūros rėmuose netgi labai vykęs. Jaunoji aktorių karta
jau išmėginusi ne viename filme savo jėgas, galima sakyti, užsitikrino, kad
kine dar tikrai pasirodys ne kartą, o kai kurių potencialas išties žada gerą
aktorių derlių. Taigi, filmas „Tai“ vertas žiūrėjimo.
Liepos 15 dieną gerų
serialų kalvė „Netflix“ išleido aštuonių serijų serialą pavadinimu „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), kuris labai mane
sudomino, kad praktiškai sužiūrėjau vos keliais prisėdimais. Priežastys buvo
net kelios, kodėl pasirinkau šį serialą. Visų pirma aktorė Winona Ryder, kurios
darbus masiškai žiūrėjau prieš kelerius metus, antra – serialo tematika ir dėl
to, kad serijų nedaug ir nereikės kankintis, kad negaliu greitai ir nesigraužiant
dėl laiko pasinerti į serialo pasaulį.
Išties šio serialo
koncepcija labai paprasta – atkurti senųjų siaubo ir mistinių filmų eros dvasią
(taigi devintas dešimtmetis). Tai serialas, kuris kaip archeologija – išstudijuota
literatūra, populiarusis to meto kinas ir, žinoma, devinto dešimtmečio pradžios
mada, kostiumai, šukuosenos, technika, interjeras, automobiliai. Dabar galvoju,
kad dar prieš kokius 15 metų į devintą dešimtmetį žiūrėjom kaip labai artimą
periodą, šiandien, žiūrint serialą „Keisti dalykai“ visa tai atrodo kaip retro,
jau sena, bet vis dar labai artima.
Tiesą sakant, iš pradžių
net nesigilinau apie ką serialas, bet beveik neabejojau, kad apie ateivius,
tačiau, pasirodo, klydau. Serialo atmosfera iš tikrųjų primena filmą „E. T.“,
primena ateivių grobiamų žmonių istorijas, tačiau kartu tai gerai apgalvotas
„miksas“, primenantis senąsias siaubo-mistinių romano rašytojo Stephen King
ekranizacijas – „Kristina“, „Švytėjimas“, „Kerė“ ir t. t. Tačiau kažkiek yra ir
tokių elementų kaip „Svetimas“ ar 1989 metais sukurta D. Camerono „Gelmė“.
Netgi retkarčiais galima jausti tokių kultinio filmo kaip „Košmaras Guobų
gatvėje“ elementų. Žodžiu, serialas „pasisavino“ tam tikrus šių filmų įvairius
elementus ir moduliacijas, tačiau siužetinė linija apie super galių turinčią
mergaitę yra autentiškas „produktas“. Šių dienų kine devinto dešimtmečio siaubo
filmų atmosferą kūrė režisierius J. J. Abrams, 2011 metais pristatydamas filmą
„Super 8“, todėl yra įvairių lyginimų ir su šiuo kūrinių.
Grįžtant prie paties
serialo turinio, čia svarbų vaidmenį, kaip ir devinto dešimtmečio filmuose,
atlieka vaikai. Kaip visada jie gudresni, „fainesni“, šaunesni ir visa galva
aukščiau už klišėmis mąstančius suaugusiuosius. Iš esmės šis elementas netgi
erzina ir atrodo pernelyg ryškus šablonas, tačiau daug ką atsveria Winonos
Ryder kuriamas motinos personažas, kuri taip pat iškart patiki keistais
dalykais. Dviejų pasaulių dimensijos maišosi per atidarytus kibernetinius
vartus iš esmės siejasi ir su Amerikoje tuo metu labai smarkiai
išpopuliarėjusia komiksų kultūra, tad super galios tampa seriale neatsitiktiniu
atributu, o padiktuotu kultūros tendencijų.
Aktoriai per serialo premjerą.
Puiki serialo atmosfera.
Kadras iš serialo "Keisti dalykai".
Repeticijos.
Pritrenkiančio grožio aktorė Winona Ryder.
Reikia kelti nykščius į
viršų ir dėl vaikų vaidybos. Ji išties gera ir vaikai puikiai dirba su kamera. Žinoma,
šio serialo didžiausia žvaigždė visgi yra Winona Ryder, kuri atliko ypač
emocionalų ir dramatišką vaidmenį – paklaikusios motinos vaidmenį. Žymi aktorė
prisipažino, kad tai pirmas kartas, kai jai teko filmuotis ne kine, o seriale,
ir tvirtino, kad ne daug kas skiriasi nuo darbo kine, ją kur kas labiau jaudino
neišbandytas dramatiškas amplua. Nedrįsčiau teigti, kad jos veikėja verta būti
nominuota įvairiems televiziniams apdovanojimams, tačiau prigesusi karjeros
žvaigždė gali visai pagrįstai vėl sužibti, o tai manęs nė kiek nenustebintų.
Taigi, seriale, žinoma,
yra erzinančių siužetinių vingių, kaip antai kai kurie paauglių meilės ir draugysčių
trikampiai, kurie sąmoningai lyg ir yra reikalingi, tačiau žiūrovui, kuris tik
žiūri ir nemąsto, tai tarsi papildomas dirgiklis, kuris atitraukia nuo
pagrindinio veiksmo – per realybės matmenis šokinėjančio padaro. Nemažai ką
papildo ir garso takelis. Intro pradžios muzikėlė išties puiki, netgi šiek tiek
asocijuojasi su „X failai“, bet ir pats serialas prisodrintas devinto
dešimtmečio garsų, kurie dar labiau sustiprina įspūdį, kad kūrinys išties nori
mus nunešti į to meto epochą.
Galėtumėt paklausti,
kodėl verta žiūrėti šį serialą? Ir aš Jums galėčiau atsakyti, kad vien dėl
devinto dešimtmečio rekonstrukcijos, bet tai būtų nepilnas atsakymas, nes ir
pati istorija teikia kažkokio keisto intelektualinio pasitenkinimo, kai atpažįsti
vieną ar kitą pasakojimo elementą ir gali susieti su jau matytais senaisiais
filmais, dėl kurių vaikystėje negalėdavome ramiai užmigti. Ir, žinoma,
aktoriai, puikioji Winona Ryder. Nenustebkite, kad po pirmosios serijos
suabejosite, ar verta žiūrėti toliau, nes serialas tausoja pirmojoje serijoje
intrigos, tačiau mane sužavėjo atmosfera, kad po antros serijos net
nebeabejojau, kad žiūriu ne šiaip sau serialą, o gerą serialą.
