Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Keisti dalykai" / "Stranger Things" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Liepos 15 dieną gerų serialų kalvė „Netflix“ išleido aštuonių serijų serialą pavadinimu „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), kuris labai mane sudomino, kad praktiškai sužiūrėjau vos keliais prisėdimais. Priežastys buvo net kelios, kodėl pasirinkau šį serialą. Visų pirma aktorė Winona Ryder, kurios darbus masiškai žiūrėjau prieš kelerius metus, antra – serialo tematika ir dėl to, kad serijų nedaug ir nereikės kankintis, kad negaliu greitai ir nesigraužiant dėl laiko pasinerti į serialo pasaulį.

Išties šio serialo koncepcija labai paprasta – atkurti senųjų siaubo ir mistinių filmų eros dvasią (taigi devintas dešimtmetis). Tai serialas, kuris kaip archeologija – išstudijuota literatūra, populiarusis to meto kinas ir, žinoma, devinto dešimtmečio pradžios mada, kostiumai, šukuosenos, technika, interjeras, automobiliai. Dabar galvoju, kad dar prieš kokius 15 metų į devintą dešimtmetį žiūrėjom kaip labai artimą periodą, šiandien, žiūrint serialą „Keisti dalykai“ visa tai atrodo kaip retro, jau sena, bet vis dar labai artima.

Tiesą sakant, iš pradžių net nesigilinau apie ką serialas, bet beveik neabejojau, kad apie ateivius, tačiau, pasirodo, klydau. Serialo atmosfera iš tikrųjų primena filmą „E. T.“, primena ateivių grobiamų žmonių istorijas, tačiau kartu tai gerai apgalvotas „miksas“, primenantis senąsias siaubo-mistinių romano rašytojo Stephen King ekranizacijas – „Kristina“, „Švytėjimas“, „Kerė“ ir t. t. Tačiau kažkiek yra ir tokių elementų kaip „Svetimas“ ar 1989 metais sukurta D. Camerono „Gelmė“. Netgi retkarčiais galima jausti tokių kultinio filmo kaip „Košmaras Guobų gatvėje“ elementų. Žodžiu, serialas „pasisavino“ tam tikrus šių filmų įvairius elementus ir moduliacijas, tačiau siužetinė linija apie super galių turinčią mergaitę yra autentiškas „produktas“. Šių dienų kine devinto dešimtmečio siaubo filmų atmosferą kūrė režisierius J. J. Abrams, 2011 metais pristatydamas filmą „Super 8“, todėl yra įvairių lyginimų ir su šiuo kūrinių.

Grįžtant prie paties serialo turinio, čia svarbų vaidmenį, kaip ir devinto dešimtmečio filmuose, atlieka vaikai. Kaip visada jie gudresni, „fainesni“, šaunesni ir visa galva aukščiau už klišėmis mąstančius suaugusiuosius. Iš esmės šis elementas netgi erzina ir atrodo pernelyg ryškus šablonas, tačiau daug ką atsveria Winonos Ryder kuriamas motinos personažas, kuri taip pat iškart patiki keistais dalykais. Dviejų pasaulių dimensijos maišosi per atidarytus kibernetinius vartus iš esmės siejasi ir su Amerikoje tuo metu labai smarkiai išpopuliarėjusia komiksų kultūra, tad super galios tampa seriale neatsitiktiniu atributu, o padiktuotu kultūros tendencijų.

 Aktoriai per serialo premjerą.

 Puiki serialo atmosfera.

 Kadras iš serialo "Keisti dalykai".

 Repeticijos.

 Pritrenkiančio grožio aktorė Winona Ryder.

Reikia kelti nykščius į viršų ir dėl vaikų vaidybos. Ji išties gera ir vaikai puikiai dirba su kamera. Žinoma, šio serialo didžiausia žvaigždė visgi yra Winona Ryder, kuri atliko ypač emocionalų ir dramatišką vaidmenį – paklaikusios motinos vaidmenį. Žymi aktorė prisipažino, kad tai pirmas kartas, kai jai teko filmuotis ne kine, o seriale, ir tvirtino, kad ne daug kas skiriasi nuo darbo kine, ją kur kas labiau jaudino neišbandytas dramatiškas amplua. Nedrįsčiau teigti, kad jos veikėja verta būti nominuota įvairiems televiziniams apdovanojimams, tačiau prigesusi karjeros žvaigždė gali visai pagrįstai vėl sužibti, o tai manęs nė kiek nenustebintų.

Taigi, seriale, žinoma, yra erzinančių siužetinių vingių, kaip antai kai kurie paauglių meilės ir draugysčių trikampiai, kurie sąmoningai lyg ir yra reikalingi, tačiau žiūrovui, kuris tik žiūri ir nemąsto, tai tarsi papildomas dirgiklis, kuris atitraukia nuo pagrindinio veiksmo – per realybės matmenis šokinėjančio padaro. Nemažai ką papildo ir garso takelis. Intro pradžios muzikėlė išties puiki, netgi šiek tiek asocijuojasi su „X failai“, bet ir pats serialas prisodrintas devinto dešimtmečio garsų, kurie dar labiau sustiprina įspūdį, kad kūrinys išties nori mus nunešti į to meto epochą.

Galėtumėt paklausti, kodėl verta žiūrėti šį serialą? Ir aš Jums galėčiau atsakyti, kad vien dėl devinto dešimtmečio rekonstrukcijos, bet tai būtų nepilnas atsakymas, nes ir pati istorija teikia kažkokio keisto intelektualinio pasitenkinimo, kai atpažįsti vieną ar kitą pasakojimo elementą ir gali susieti su jau matytais senaisiais filmais, dėl kurių vaikystėje negalėdavome ramiai užmigti. Ir, žinoma, aktoriai, puikioji Winona Ryder. Nenustebkite, kad po pirmosios serijos suabejosite, ar verta žiūrėti toliau, nes serialas tausoja pirmojoje serijoje intrigos, tačiau mane sužavėjo atmosfera, kad po antros serijos net nebeabejojau, kad žiūriu ne šiaip sau serialą, o gerą serialą. 

Pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela