Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toli nuo skubančios minios" / "Far from The Madding Crowd"

Sveiki,

Dar viena knygos ekranizacija „Toli nuo skubančios minios“ (angl. Far from The Madding Crowd) (2015) susilaukė sėkmės. Nieko nuostabaus, juk režisierius danas Thomas Vinterberg, kuris sukalė tokius puikius filmus kaip „Medžioklė“ (2012) ir „Submarinas“ (2010). Šįkart režisierius dirbo išskirtinai britiškoje aplinkoje ir su britų aktoriais, kurdamas XIX amžiaus Angliją, kurioje įsigalėjęs konservatyvumas ir Viktorijos laikų manieros, kurioms tik iš dalies nepaklūsta šio filmo maištininkė Betšveba.

Ką aš galiu pasakyti? Ekranizacija vykusi visomis prasmėmis – puikiai parinkti aktoriai. Carey Mulligan apskritai talentinga aktorė, sukūrusi ne vieną įstabų vaidmenį, tad visiškai neturėjau abejonių, kad šitas vaidmuo jai labai tiks. Ir nesuklydau. Kur kas labiau mane stebino belgų aktorius Matthias Schoenaerts, kuris iki šiol man pakliūdavo į mačo vaidmenis, kur reikalingas brutalumas ir fizinė ištvermė. Regis, aktoriui visai patinka ir kostiuminės dramas, juolab kad neseniai nusifilmavo panašioje juostoje su Kate Winslet. Vis galvojau, ką man primena jo veidas, kol draugas bakstelėjęs per seansą į šoną nesufleravo, jog jo veidas kaip iš akies luptas Vladimiras Putinas. Tikrai. Tačiau tai kažkodėl netrikdė.

Filmas pozityvus, daug britiškos kultūros, daug įvairiausių to meto etiketo taisyklių ir moters pozicija santuokos atžvilgiu. Iš kitos pusės darėsi lyg ir nuobodi pati istorija. Moteris atsiduria tarp trijų vyrų ir išlepinta savo paikos minties, kad ji santuokai nesutverta, išsirenka iš trijų patį prasčiausią kandidatą, kad moterėlė kvaiša ir kentės – tai aišku kaip kokioje muilo operoje. Istorija nėra kažkokia netikėta, tačiau ją stiprina puikūs režisūrinis įdirbis, gražūs estetiniai Britanijos vaizdai, kostiumai, montažas... Aukšto lygio ir nedvelkia pigumu, todėl filmą nepaisant nuspėjamumo, vis tiek gana įdomu žiūrėti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela