Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištraukti peiliai" / "Knives Out"

Sveiki, skaitytojai,

Labai mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019), kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės tarnaitei...

Iš tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso – nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag, Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link kur veda šioji istorija.

Asmeniškai turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madam" / "Madame"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų kilmės režisierė Amanda Sthers sukūrė tai, ką aš vadinu klasikine prancūzų komedija – „Madam“ (pranc. Madame) (2017). O aš taip mėgstu prancūziškas komedijas! Susikvietusi anglakalbius aktorius vietinėje prancūziškoje artistokratiškoje aplinkoje ji kuria socialinėmis klišėmis grįstą komediją, kurioje išryškėja absurdiška klasių atskirties kultūra.

Iš tikrųjų filmas neilgas – pusantros valandos prancūziškų linksmybių į valias. Kuriozinė banali situacija: kad prie stalo nebūtų trylika asmenų, prietaringoji aristokratė laikinai pasodina savo tarnaitę, kuri sujaukia visus veikėjų gyvenimus. Iš pažiūros kvaila ir sentimentali tarnaitė užkariauja aristokrato širdį, tačiau jai jau greitai tenka rinktis – arba paklusti ponios liepimams, arba mesti darbą ir pasirinkti mylimąjį...

Tai vienas iš tų filmų be jaukios pabaigos, kur reikia pačiam nuspręsti, ką jūs visoje šioje istorijoje įžvelgėte? Gal moters išsilaisvinimą? Gal skaudžią patirtį? Gal netgi numanomą laimingą pabaigą? Smagiausia tai, kad režisierė išvengė numanomos „tiesos atskleidimo“ pompastikos, nereikalingų ir klišinių judesių – sakyčiau, nestandartinis žingsnis ir jis man labiau patiko nei muilo operų akimirkos, kai paaiškėja, kad aristokratė viso labo tėra tik tarnaitė. Didelis dėmesys aktorei Toni Collette, tačiau dar šarmingesnė ir įdomesnė buvo ispanų aktorė Rossy de Palma. Kažkaip žiūrėjau ir neprailgo, o ir nuteikė pozityviai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeštasis pojūtis" / "The Sixth Sense"

Sveiki, 

Pasiilgau gerų mistinių filmų, bet kadangi šiuo metu nieko gero neradau, tad nusprendžiau pasilepinti šešiems „Oskarams“ nominuotą mistinę dramą „Šeštasis pojūtis“ (angl. The Sixth Sense) (1999), kuris pasakoja apie ypatingą berniuko gebėjimą regėti vaiduoklius, todėl jis kenčia panikos priepuolius, kai tik susiduria su ypatingo likimo mirusiaisiais. Tiesą sakant, šį filmą teko matyti vaikystėje, todėl tokio efekto, kokį galima patirti jį žiūrint pirmą kartą, jau nebeteko patirti.

Iš esmės filmas gerai išsilaikęs ir jį kuo puikiausiai galima žiūrėti ir žiūrėti. Nors anuomet istorija buvo absoliučiai apgaulinga ir nenuspėjama, tačiau žiūrint dabar viskas daugiau ar mažiau akivaizdu ir tokia pasakojimo kompozicija jau neapgausi užkietėjusių kino maniakų. Panašiu pamatu nufilmuotas ir vienas mano mylimiausių siaubo filmų „Kiti“, kai viskas sudėliojama atvirkštinėmis pasakojimo naratyvinėmis proporcijomis. Iš esmės filmas atmosferinis ir retkarčiais perteikta su tokia bauginama įtampa, kurios kartais pasigendu įprastiniuose siaubo filmuose. Pagrindinė vaidmenį sukuria jau kadaise iš kino industrijos išnykęs talentingasis Haley Joel Osment, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius – tai tikrai įsimintinas vaiko vaidmuo kine, kaip, beje, ir kiti tuo metu sukurti šio aktoriaus vaidmenys. Bruce Willis, Toni Collette taip pat blyksteli įtaigioje ir romioje mistinėje istorijoje perteikdami savas istorijas.

Filmas jau tampantis klasika, manau, daug kam patiks dėl vaiduokliškosios ir mistinis istorijos dalies, tačiau filmas užgriebia ir auklėjimo, ir vienišos motinos sunkumus, vaiko susidorojimą su traumomis, kas iš esmės filmą paverčia tvarkingai supresuotu pasakojimu be didesnės skubos ir nuolatinio lėkimo, kas būdinga dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela