Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Garsiau už bombas" / "Louder Than Bombs"

Sveiki,

Vedamas puikaus Isabelle Huppert pasirodymo filme „Ji“, nusprendžiau pažiūrėti ir kitus šios aktorės darbus. Filmas „Garsiau už bombas“ (angl. Louder Than Bombs) (2015) buvo pasiteiktas dvejopai: vieni kritikai filmą gyrė, kai kurie peikė, žiūrovai taip pat pasidalijo į nuomonių stovyklas. Ar verta žiūrėti šeimos dramą, kurioje laisvamaniški santykiai, meilužiai, veržimasis į mirtį, tėvų ir vaikų santykiai? Be jokios abejonės, filmo scenarijus vykęs, tačiau gali pristigti originalumo ir naujų vėjų, įžvalgų jau ne kartą „rimtame kine“ narpliojamoms problemoms.

Iš esmės filmo trūkumai yra netgi keli. Visų pirma pasakojama istorija jau kažkur matyta ir pasakojimo maniera (iš praeities į praeitį ir atvirkščiai) niekuo nebenustebins netgi visai neišrankų kino žiūrovą. Filmas primena jau toje pačioje „Scanoramoje“ pristatytoje dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“, kurioje Juliette Binoche veržisi su fotoaparatu į teroristines šalis fotografuoti karštų įvykių. Šįkart puikią prancūzų aktorę keičia kita pritrenkianti prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri atlieka analogišką vaidmenį, tik šįkart filme skiriama daugiau dėmesio nevaldomos moters aistros būti pavojuje padariniams – du be motinos likę sūnūs kenčia įvairiai: vienam nesiseka santuoka ir jis bėga nuo atsakomybės; jaunėlis turi elgesio sutrikimų ir yra užsidaręs... Daugybę stigmatizuotų problemų, kuriems įtakos turėjo motinos mirtis ir jos šventumo mito griovimas, kitaip sakant, išsivadavimas nuo įvykių prisirišimo. 

Mėgstu tokias dramas, tačiau kuo daugiau tokių matau, tuo pretenzingiau imi vertinti ir ieškoti panašumų, priekabių, originalumo trūkumų... Ir visų šių minusų galima surasti ir aptikti filme „Garsiau už bombas“, kurioje turėjo sproginėti vyrukų gyvenimai, tačiau viskas tapo tylia drama, su miglota atomazga, kuri pernelyg biblijiškai „išsirišo“, netgi pernelyg paprastai, nes problemos išdėstytos gerai ir stipriai surėdyta struktūra. Iš esmės filmas geras, gerai žinomi aktoriai, atpažįstamos temos ir skausmai, tačiau jau praėjo kuris laikas nuo šio filmo, bet kažkodėl atslūgus viskam, filmą kažin kokiu įsimenamu nepavadinčiau... Bet kartą pamatyti siūlyčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenori nakties" / "Nadie quiere la noche" / "Nobody wants the Night"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierė Isabel Coixet kine tikrai nebėra naujokė. Jos filmas „Mano gyvenimas po manęs“ (2003), „Elegija“ (2008) išties padarė nemenką įspūdį, tad nekantriai laukiau jos naujausio darbo, o kai sužinojau, kad filme vaidins nepakartojama Juliette Binoche – išvis nenustygau vietoje. Filmas „Niekas nenori nakties“ kai kurie dar verčia kaip „Niekam nereikia nakties“ (ispan. Nadie quiere la noche) (2015).

Filmas atidarė 65 Berlyno kino festivalį ir buvo vienas iš konkursinės programos filmų, tačiau kino kritikai neigiamų vertinimų nepagailėjo. Kai kas filmą įvertino kaip „negyvą ir pernelyg humanišką“, kai kam išlikimo istorija neįtikino, tačiau „Niekas nenori nakties“ nesutrukdė tėvynėje Ispanijoje pelnyti net 9 Gojos nominacijas, iš kurių daugiau už vizualumą ir kostiumus pelnė keletą statulėlių. Aktorė Juliette Binoche buvo nominuota šiam apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Taigi, filmas visur pasitiktas gana prieštaringai, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, man jis netgi labai patiko.

Ši keista ir nepaprasta istorija tėra viena iš interpretacijų apie žymaus Arkties poliaus ir Šiaurės ašigalio tyrinėtojo Robert Piri žmoną, kuri 1909 metais leidžiasi į poliarinę žiemą ir kartu su vyro meiluže įstringa netvirtai suręstoje medinėje trobelėje. Iš esmės tai išlikimo drama, kur saulė virš horizonto nepakyla pusę metų, o moteris netrukus ima kamuoti badas... Filmas vizualiai patrauklus, apgalvoti kostiumai, kadrų intymumas, bet labiausiai, bent mane, pakerėjo Juliette Binoche vaidyba. Tiesiog negaliu atsistebėti šios aktorės būvimu kino kadruose. Neseniai teko žiūrėti daug naujausių jos darbų ir net nustėrau – nė vieno kičinio vaidmens, visi gilūs ir įtaigūs! Ne ką prasčiau ir įdomiau atrodė „Babilis“ (2006) žvaigždė Rinko Kikuchi, suvaidinusi vietos gyventoja Allaką. 

Tiesą sakant, filmas žavi XX amžiaus apgalvota atmosfera, moteriškumu, aktorių vaidyba, bado ir išgyvenimo žiaurumu. Kitą vertus, kad ir kaip man šis filmas patiktų, suprantu ir kritikų vertinimus. Taip, filme esama apčiuopiamos sintetikos ir patoso, to netikrumo ir veikiau vaizdavimo neįmanomo ryšio, kuris tampa išgyvenimo poetika, nei įtaigumo galia. Kad ir kiek matyčiau įvardytus šio filmo minusus, kad ir kiek jis gali pasirodyti nuobodus kitiems, mane šis filmas įtraukė, patiko jo lėta tėkmė, charakteriai, ir, Dieve, Juliette Binoche bei ta perteikta šiaurietiška žiemos atmosfera. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.0

Interviu iš Berlyno kino festivalio:

Jūsų Maištinga Siela