Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenori nakties" / "Nadie quiere la noche" / "Nobody wants the Night"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierė Isabel Coixet kine tikrai nebėra naujokė. Jos filmas „Mano gyvenimas po manęs“ (2003), „Elegija“ (2008) išties padarė nemenką įspūdį, tad nekantriai laukiau jos naujausio darbo, o kai sužinojau, kad filme vaidins nepakartojama Juliette Binoche – išvis nenustygau vietoje. Filmas „Niekas nenori nakties“ kai kurie dar verčia kaip „Niekam nereikia nakties“ (ispan. Nadie quiere la noche) (2015).

Filmas atidarė 65 Berlyno kino festivalį ir buvo vienas iš konkursinės programos filmų, tačiau kino kritikai neigiamų vertinimų nepagailėjo. Kai kas filmą įvertino kaip „negyvą ir pernelyg humanišką“, kai kam išlikimo istorija neįtikino, tačiau „Niekas nenori nakties“ nesutrukdė tėvynėje Ispanijoje pelnyti net 9 Gojos nominacijas, iš kurių daugiau už vizualumą ir kostiumus pelnė keletą statulėlių. Aktorė Juliette Binoche buvo nominuota šiam apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Taigi, filmas visur pasitiktas gana prieštaringai, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, man jis netgi labai patiko.

Ši keista ir nepaprasta istorija tėra viena iš interpretacijų apie žymaus Arkties poliaus ir Šiaurės ašigalio tyrinėtojo Robert Piri žmoną, kuri 1909 metais leidžiasi į poliarinę žiemą ir kartu su vyro meiluže įstringa netvirtai suręstoje medinėje trobelėje. Iš esmės tai išlikimo drama, kur saulė virš horizonto nepakyla pusę metų, o moteris netrukus ima kamuoti badas... Filmas vizualiai patrauklus, apgalvoti kostiumai, kadrų intymumas, bet labiausiai, bent mane, pakerėjo Juliette Binoche vaidyba. Tiesiog negaliu atsistebėti šios aktorės būvimu kino kadruose. Neseniai teko žiūrėti daug naujausių jos darbų ir net nustėrau – nė vieno kičinio vaidmens, visi gilūs ir įtaigūs! Ne ką prasčiau ir įdomiau atrodė „Babilis“ (2006) žvaigždė Rinko Kikuchi, suvaidinusi vietos gyventoja Allaką. 

Tiesą sakant, filmas žavi XX amžiaus apgalvota atmosfera, moteriškumu, aktorių vaidyba, bado ir išgyvenimo žiaurumu. Kitą vertus, kad ir kaip man šis filmas patiktų, suprantu ir kritikų vertinimus. Taip, filme esama apčiuopiamos sintetikos ir patoso, to netikrumo ir veikiau vaizdavimo neįmanomo ryšio, kuris tampa išgyvenimo poetika, nei įtaigumo galia. Kad ir kiek matyčiau įvardytus šio filmo minusus, kad ir kiek jis gali pasirodyti nuobodus kitiems, mane šis filmas įtraukė, patiko jo lėta tėkmė, charakteriai, ir, Dieve, Juliette Binoche bei ta perteikta šiaurietiška žiemos atmosfera. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.0

Interviu iš Berlyno kino festivalio:

Jūsų Maištinga Siela