Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela