Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oskaras Vaildas" / "Wild"

Sveiki,

Ištisas britų aktorių žvaigždynas nusifilmavo biografinėje juostoje apie legendinį rašytoją Oskarą Vaildą – „Oskaras Vaildas“ (angl. Wild) (1997), kuris pasakoja apie produktyviausią „Darjano Grėjaus portreto“ autoriaus kūrybos laikotarpį. Kad ir kaip estetiškai vertintume O. Vaildo kūryba, visgi filmas fokusuojasi ne į jo kūrybos kančiomis ir sąlygomis grįstą kelią, o labiau ties jo asmeniniu gyvenimu, o dar tiksliau – aistra vyrams, todėl LGBT temos šioje iš pirmo žvilgsnio itin britiškoje juostoje netrūksta, kaip ir perdėtos Vaildo laikmečio arogancijos, sąmojo ir žavesio.

Filmas pelnė ne vieną svarų kino apdovanojimą iš pat pradžių kelia nemažai abejonių, nes istorija grįsta kone dirbtinomis mizanscenomis, plaukia paviršiumi – žmona, vaikai ir jokio tikrumo, kad žiūrovas stebi kažin kokį asmeninį sudėtingą laikmečio etiketo „apkaustytą“ gyvenimą – anaiptol, viskas atrodo kiek pigu, be dramos, be jausmų, be žmonos abejonių, be kūrybinių kančių... Tačiau filmui artėjant prie zenito, staiga Oskaro Vaildo dramos su jaunais vyrukais, ypač su tuokart dar tik kylančiu ant mielių aktoriumi Jude Law atliekamu arogantišku jaunikaičiu, santykiai išties verčia suklusti – visą filmą galvoji, kokio velnio O. Vaildas buvo įsimylėjęs tokį vaikišką nebrendylą, tačiau geriausiai tikriausiai paaiškina jo paties pasakymai, virtę aforizmais, kad tiesiog neįmanoma kovoti su jokias žmogaus prigimtimi, galima tik būti savimi arba laviruoti visuomenėje pagal priimtas normas ir vis tiek būti savimi. Beregint filmo medžiaga tampa stilingai komplikuota ir sunkiųjų darbų kalėjimas viską apverčia aukštyn kojomis...

Nepaisant to, kad iki šių dienų visi žavisi O. Vaildo talentu ir nepaisant to, kad šis filmas gana neblogas, tačiau vietomis jis pernelyg parodomasis, lyg paviršius, lyg supažindinimas, nors priekaištų pagrindiniam aktoriui Stephen Fry tikrai neturiu (kaip ir kitiems aktoriams), visgi manau, kad jeigu šiandien O. Vaildo gyvenimą imtųsi režisuoti išties geras režisierius, jis sukurtų kur kas įtikinamesnį ir geresnį filmą už šį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"

Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Foxcatcher" / "Foxcatcher"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Foxcatcher“ (angl. Foxcatcher) (2014) – tai komandos pavadinimas, todėl tikriausiai niekur neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą. Aišku, sportinės dramos nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau kritikų išliaupsintas ir žiūrovų pamėgtas filmas „Foxcatcher“ negalėjo praslysti ir pro mano žvilgsnį.

Jau kuris laikas savo saugykloje laikau režisieriaus Bennet Miller filmą „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011), kuris taip pat buvo kuo puikiausiai įvertintas, bet nusprendžiau pažiūrėti patį naujausią darbą. Ir galiu pasakyti, kad iš esmės nenusivyliau. Aišku, pradžia buvo gana varginanti, nes sportinės dramos gana šabloniškos, bet čia buvo kai kas daugiau – smarkiai kitoks aktorių amplua, melancholiškumas, charakterių statiškumas, kuris filmo procese įgyja neregėtos galios. Iš pradžių labai glumino mažakalbiai personažai, retsykiais susiimantys aikštelėje vienas su kitu, nuolat galvojantys apie sportą, neturintys asmeninės laimės atsvaros, ką dažnai akcentuoja sportinės dramos – šeimos palaikymas, liaupsės ir pan. Melancholija, rūstumas, veikėjų uždarumas pamažu tampa neįtikėtinai įdomiu filmo varikliu. Filmas – biografinis, personažai turi prototipus, turtingą, su kriminalinėmis užuominomis istoriją. Patiko man laikmečio tendencijos, bandymas kuo natūraliau atkurti intymių sporto evoliuciją, atskleisti personažų dvasios stiprybę ir per tyla išreikšti tai, kad šiems vyrams už sporto ribų nieko nebelieka, jokių tikslų, gyvenimo, aistros...

Pagrindinius, sakyčiau, neįtikėtinai puikius vaidmenis sukūrė aktorių trio: Steve Carell, Channing Tatum, Mark Rufalo – visiems trims norėtųsi paskirti aplodismentų jūrą. Visiškai netikėtas Steve Carell vaidmuo – su grimu visai nepanašus į save ir savo komikinių personažus, pvz., „Ieškokit Gudručio“. Visiškai nuomonę pakeičiau apie Channing Tatum, kurio seksualus ir infantilus pasirodymas filme „Magiškasis Maikas“ tebuvo tik pasimaivymas su tuo, kaip personažą išspinduliavo šiame filme. Na, ir Markas Rufalo – vienas mėgstamiausių aktorių už Atlanto, be galo skirtinų vaidmenų atlikėjas, po „Normalios širdies“ pasirodymu vėl mane pritrenkė savo organika, susikaupimu ir stiprybe.

Aišku, dėl visko čia „kaltas“ pats režisierius, kuris tiesiog puikiai „sukalė“ filmą. Laikui bėgant, nebeslėgė nei personažų verbalinė statika, nei sporto treniruotės, neerzino amerikietiško patriotizmo kaišiojimas, o netikėta finalinė scena atėmė amą, nes tai buvo tarsi sprogimas iš tylos. Aš tiesiog esu labai patenkintas šiuo filmu ir rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir visiems, kurie nori su filmu pasigalynėti kaip su tikru imtynininku. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela