Filmas: "Kapotė" / "Capote"

Sveiki,

Kažkada geriausiu metų filmu išrinktas ir kitokiais „Oskarais“ įvertintas filmas „Kapotė“ (angl. Capote) (2005) pasakoja biografinę garsaus amerikiečių rašytojo Capote Trumano gyvenimo atkarpą, kai ruošėsi rašyti bene vieną garsiausių savo laikmečių bestselerių „Šaltakraujiškai“. Be šitos knygos patiems lietuviams šis autorius dar turėtų būti gerai žinomas dėl romano „Pusryčiai pas Tifani“.

Filmas tamsiai slogus, kadangi jame nemažai tamsių Amerikos periodų, spartus ekonomikos augimas, bet vis dar valstybė neišlipanti iš mafijos pasaulio, kur kasdienės aptarinėjamos naujienos toli gražu ne tobulas pasaulis, o nesibaigiančios žmogžudystės. Panašioje situacijoje atsiduria ir homoseksualumo neslepiantis Trumanas, vis aplinkiniams tuščiai kalbantis apie niekaip nerašomo naujojo siužeto istoriją. Filmas parodo gana šlykščią Trumano pusę: jis kone begėdiškai mėgaujasi mirtininko asmenine kančia ir iš to daro sau kūrybinį biznį. Iš esmės tai ne taip ir ydinga, kai pagalvoji, kad menininkų įkvėpimo šaltinių yra mūsų istorijoje buvę kur kas kraupesnių... 

Nepasakyčiau, kad istorija, kuri šiek tiek priminė legendinę juostą „Žalioji mylia“ kažkuo itin mane sujaudintų. Siužetiniu pagrindu kur kas įdomesnė juosta man buvo „Mirtininkas eina“ (1995), o finalinė egzekucija, kurią stebi Trumanas ir braukia ašaras, pasirodė jau tokia atgyventa, kad tiesiog problemą įžvelgi savyje kaip žiūrovas – per daug jau mačiau filmų, kuriuose veikėjai braukia ašaras ir žiūri, kaip herojus pasmerkiamas myriop, įskaitant ir Larso Von Triero „Šokėja tamsoje“ (2000). Nepaisant menkai mane jaudinusio siužeto, kur kas labiau mane domino aktorių vaidyba ir jų amplua – neįtikėtinai geras aktorių visumos pasirodymas: „Oskaru“ už šį vaidmenį apdovanotas aktorius Philip Seymour Hoffman, kuris, kaip žinia, neseniai panašiai kaip šis jo kuriamas personažas ir baigė savo dienas. Labai įtaigiai suvaidino Catherine Keener, kurią paskutiniu metu itin pamėgau bei prikaustantį įtaigumu Clifton Collins Jr.

Nesakau, kad filmas sužavės (o gal ir sužavės?), tačiau jis turi tikriausiai viso gero kino kontinentą: istoriją, gerą adaptuotą scenarijų, puikius aktorius, režisūrinį gylį. Šiaip ar taip, filmas stiprus psichologine prasme, nes sugeba atskleisti veikėjų vidinius parametrus, todėl mėgstantiems labiau komercinį kiną, filmas gali pasirodyti pernelyg filosofinis, kur tiesiog pernelyg daug dialogo. Bet aš taip nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Foxcatcher" / "Foxcatcher"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Foxcatcher“ (angl. Foxcatcher) (2014) – tai komandos pavadinimas, todėl tikriausiai niekur neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą. Aišku, sportinės dramos nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau kritikų išliaupsintas ir žiūrovų pamėgtas filmas „Foxcatcher“ negalėjo praslysti ir pro mano žvilgsnį.

Jau kuris laikas savo saugykloje laikau režisieriaus Bennet Miller filmą „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011), kuris taip pat buvo kuo puikiausiai įvertintas, bet nusprendžiau pažiūrėti patį naujausią darbą. Ir galiu pasakyti, kad iš esmės nenusivyliau. Aišku, pradžia buvo gana varginanti, nes sportinės dramos gana šabloniškos, bet čia buvo kai kas daugiau – smarkiai kitoks aktorių amplua, melancholiškumas, charakterių statiškumas, kuris filmo procese įgyja neregėtos galios. Iš pradžių labai glumino mažakalbiai personažai, retsykiais susiimantys aikštelėje vienas su kitu, nuolat galvojantys apie sportą, neturintys asmeninės laimės atsvaros, ką dažnai akcentuoja sportinės dramos – šeimos palaikymas, liaupsės ir pan. Melancholija, rūstumas, veikėjų uždarumas pamažu tampa neįtikėtinai įdomiu filmo varikliu. Filmas – biografinis, personažai turi prototipus, turtingą, su kriminalinėmis užuominomis istoriją. Patiko man laikmečio tendencijos, bandymas kuo natūraliau atkurti intymių sporto evoliuciją, atskleisti personažų dvasios stiprybę ir per tyla išreikšti tai, kad šiems vyrams už sporto ribų nieko nebelieka, jokių tikslų, gyvenimo, aistros...

Pagrindinius, sakyčiau, neįtikėtinai puikius vaidmenis sukūrė aktorių trio: Steve Carell, Channing Tatum, Mark Rufalo – visiems trims norėtųsi paskirti aplodismentų jūrą. Visiškai netikėtas Steve Carell vaidmuo – su grimu visai nepanašus į save ir savo komikinių personažus, pvz., „Ieškokit Gudručio“. Visiškai nuomonę pakeičiau apie Channing Tatum, kurio seksualus ir infantilus pasirodymas filme „Magiškasis Maikas“ tebuvo tik pasimaivymas su tuo, kaip personažą išspinduliavo šiame filme. Na, ir Markas Rufalo – vienas mėgstamiausių aktorių už Atlanto, be galo skirtinų vaidmenų atlikėjas, po „Normalios širdies“ pasirodymu vėl mane pritrenkė savo organika, susikaupimu ir stiprybe.

Aišku, dėl visko čia „kaltas“ pats režisierius, kuris tiesiog puikiai „sukalė“ filmą. Laikui bėgant, nebeslėgė nei personažų verbalinė statika, nei sporto treniruotės, neerzino amerikietiško patriotizmo kaišiojimas, o netikėta finalinė scena atėmė amą, nes tai buvo tarsi sprogimas iš tylos. Aš tiesiog esu labai patenkintas šiuo filmu ir rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir visiems, kurie nori su filmu pasigalynėti kaip su tikru imtynininku. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela