Serialas: "Rytinis šou" / "The Morning Show" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“ (angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją, 2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis. Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.

 

Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą, viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą. Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson (aktorė Reese Witherspoon).

 

Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą, sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo ramybę.

 

Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą, Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo (aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo ribas.

Kadrai iš pirmojo sezono "Rytinis šou".

 

Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau). Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja, nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe, bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja, todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.

 

Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė, suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis, dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi, kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.

 

Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bjaususis aš 4" / "Despicable Me 4"

 

Sveiki,

 

Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“ dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024), kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.

 

Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...

 

Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje, tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai, o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas. Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir tipažiniai, veikėjai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Denas tikrame gyvenime" / "Dan in Real Life"

Sveiki,

Tiesiog pasiilgau nieko neįpareigojančios komedijos – tokią ir gavau, pažiūrėjęs kritikų gerai įvertintą „Denas tikrame gyvenime“ (angl. Dan in Real Life) (2007), kuriame pasirodo super žvaigždės Juliette Binoche ir Steve Carel. 

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad nelabai supratau, kodėl tas filmas šitaip patiko kritikams, nes tiek scenografija, tiek „juokingos“ situacijos, tiek visa bedvasė aplinka dvelkė paprastu pigumu. Nepadėjo net gerai žinomi aktoriai, kurie prastai turškėsi kaip vištos įkritusios į klišėmis paženklintus scenarijaus spąstus. Nors ko ir tikėtis? Nebent naivaus ir paprasto juoko, kokio tikrai netruko kitoje J. Binoche nusifilmuotoje komedijoje „Žodžiai ir paveikslėliai“, tačiau šioji labai skysta komedija ir nevykėlis tėvas, nesugebantis „pakabinti“ brolio merginos, pasirodė jau pernelyg perdirbtas įvairių kitų filmų ir ta perdėm gyvenimiška filosofija, kurią tikriausiai kino kritikai įžvelgė pagrindiniame personaže, nes jis trijų dukrų tėvas našlys ir bla bla nė kiek per tą dirbtiną amerikietišką niurzglių klišę nesugebėjo manęs nei patenkinti, nei prajuokinti – išskyrus viena scena, kai J. Binoche kuriamas personažas lipo į vonią, bet ir toji situacija jau kažkur matyta...

Nesuprantu, gal kalti mano kažkokie paslėpti lūkesčiai, nes filmas manęs nesužavėjo. Aišku, yra prastesnių komedijų, tačiau likau tuščiu skrandžiu ir sustingusiais už juoko konvulsijas atsakingais raumenimis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela