Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela