Filmas: "Maestro" / "Maestro"

 

Sveiki,

Po šiemet pamatyto įspūdingo muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“ (angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10 minučių, žiūrint „Maestro“.

Istorija biografinė. B. Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus, vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais, romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors ir nėra kokia nors kino naujovė.

Nors filmas turėjo būti apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis, remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus, išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti, dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis, persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.

Filmas man patiko, jo karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis, tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei puikioji Carey Mulligan.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šimtas kelių iki grabo lentos" / "A Million Ways to Die in the West"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šimtas kelių iki grabo lentos“ (angl. A Million Ways to Die in the West) (2014), kurį režisavo filmo „Tedis“ režisierius Seth MacFarlane, kuris šį filmą ne tik režisavo, ne tik parašė scenarijų, bet ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. 

Niekad nebuvau „Tedo“ gerbėjas, tiesą sakant, šį filmą prisimenu miglotai, kaip neįspūdingą. Žodžiu, filmas apie alų maukiantį ir besikeikiantį meškiuką buvo tiesiog apkerėjusi Lietuvą, bet filmas buvo skystas per visus galus, nors ir ne tragedija. Filmas „Šimtas kelių iki grabo lentų“ – tai vesterno filmo savotiška parodija, kuri juokauja, pokštauja ir visaip pašiepia kietuosius mačo ir muštynes nykiuose baruose ir, žinoma, tas mirtinas dvikovas.

Iš esmės taikyta į gerą vietą – vesterno parodijos ir komedijos, bent man, dar nematytos iš skyrus „Laukiniai, laukiniai vakarai“ ir neatrodo itin išsikvėpusios kaip antai romantinės komedijos. Scenarijus taip pat, kaip tokio filmo, nėra didelis pravalas. Esama tikrai juokingų vietų, nors neretai jos itin banalios, pvz. visur triedžiantis ūsuotis, viešnamio darbuotoja, kuri su mylimuoju dedasi tikintys krikščionys ir t. t. Aišku, filme neapsieita be šokių, dainų ir šiuolaikinėms komedijos esamų triukų, kurie išreiškia šiokį tokį dvasinį intymumą – žolės parūkymą, saulėj besileidžiant. O kur dar užsukimas į daržinę, kurioje išprotėjęs profesorius montuoja laiko mašiną ir ryškias aliuzijas į ne vieną komediją.

Nepasakyčiau, kad nepatiko. Aišku, komedijomis apskritai nesu linkęs žavėtis – šitas žanras sunkus, kad patrauktų savo sąmojais, tačiau „Šimtas kelių iki grabo lentos“ pasirodo ne toks nuobodus ne tik dėl scenarijaus, juokelių, bet ir dėl aktorių. Šįkart charakteringai atrodė pats režisierius atlikęs pagrindinį vaidmenį, Charlize Theron, kuri Liam Nesson‘ui į užpakalį įkišą gėlės stiebą irgi žavi. Gan nykokai atrodė Amanda Seyfried, kuri paskutiniu metu alksta rimtesnių vaidmenų ir kine tampa vis nykesnė ir nykesnė, nykstanti į antraeiles personažų roles.

Komediją pavadinčiau visai nebloga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela