Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tu turėjai išvykti" / "You Should Have Left"

Sveiki,

Kai seni ir geri klasikiniai siaubo filmai sužiūrėti, o Helovinas jau prieš pat nosį, pasiduodu senai gerai madai pasižiūrėti ką nors iš vadinamųjų „siaubekų“ ir šįkart nusitaikiau į mistinę siaubo dramą „Tu turėjai išvykti“ (kitur verčiama "Tau reikėjo išvykti") (angl. You Should Have Left) (2020), kuri pasakoja apie rašytoją, kuris su dvigubai jaunesne žmona išsinuomoja atokiame krašte namą, tačiau ten ima dėtis itin keisti dalykai...

Garsus rašytojas buvo kaltinamas pirmosios savo žmonos nužudymu, todėl atrodo, kad jos šmėkla trokšta keršto, todėl pagrobia rašytojo dukrą, kiršina jį su antrąją žmona. Galima pamanyti, kad tai vaiduoklio keršto akcija atrakcija, o mūsų veikėjai perlipdami per savo racionaliuosius įsitikinimus bus priversti pripažinti egzistuojantį antgamtinį pasaulį. Siužeto pradžia itin nuvalkiota, nes ir vėl turime klasikinius siužeto pamatus: atokus provincijos namas, rašytojas, išgyvenantis kaltės ir pavydo priepuolius, nesutarimai dėl dukters auklėjimo ir t. t. ir pan. Atrodo, kad kas antras filmas prasideda būtent tokiais tipiniais veikėjais su savo tipinėmis problemomis, todėl pirmoji filmo pusė ne juokais prailgsta ir atrodo tiesiog nuobodi.

Antroji filmo pusė, kaip bebūtų keista, atrodo kur kas įdomesnė, nes pagaliau kampainiu matuojantis namo sienas rašytojas sako, jog esame „įmesti“ į labai unikalią vietą ir tai visai ne vaiduoklių filmas, o veikiau laiko kilpų ir „mąstančios erdvės“ filmas, kuriame išryškinama kaltės atpirkimo istorija. Tokių siaubo filme vaidmenų veteranas aktorius Kevin Becon nardo kaip žuvis vandenyje, tačiau to nepakanka, kad filmas būtų pakylėtas bent iki vidutinio filmo lygmens. Jaučiasi mažas biudžetas, akis bado akivaizdžios klišės ir masinio kino pagal šabloną kepimo ir minkymo kultūra, o didaktiniai elementai atskleisti labai primityviai. Kaip dažniausiai tokiuose menko biudžeto filmuose trūksta ambicijos, aistros, netikėtų siužetinių sprendimų. Ir nors tas įspūdingas namas darė įspūdį, o pabaigoje esantys siaubo elementai pagaliau ima veikti ir darosi įdomiau ir įdomiau, tačiau tik iki tam tikros ribos, suvokiant, kad silpniausia šio filmo grandis visgi yra ne mažas biudžetas, o klaikiai siauras ir primityvus siužetas, neturintis ko pasiūlyti išlepusiam XXI amžiaus žiūrovui.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji reformuota bažnyčia" / "First Reformed"

Sveiki,

Labai ilgai laukiau režisieriaus Paul Schrader, kuris parašė scenarijų filmui „Taksi vairuotojas“ (1976), naujausio filmo „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. First Reformed) (2017), kuris buvo šitaip išliaupsintas kino kritikų. Ši istorija pasakoja apie liuteronų pastorių, kuris rengiasi 250 metų bažnyčios šventei, bando išspręsti savo problemas, girtas rašydamas klaikų dienoraštį ir padėti vietos jaunai porelei, kovojančiai prieš taršą ir klimato kaitos pokyčius.

Tiesą sakant, sunku man paskutiniuoju metu su kino filmais. Absoliučiai nusiviliu į srautą patekusiais „rimtomis“ juostomis, nes joms nebepavyksta absorbuoti mano emocijų, nebepalieka diskusijų lauko, apmąstymų. Panašiai ir su daug žadančiu „Pirmoji reformuota bažnyčia“, kuris veikiau labiau ne tiek trileris, kiek simboliškas rimtas manifestas, bandymas susieti šiuolaikinę pasaulietinę kovą su liuteronų bažnyčios tradicijomis... Galima sakyti, kad tai pavyko, kad pavyko režisieriui išgauti ir filosofinį lygmenį, kiek pernelyg pamokslaujantį, kiek gal per daug angažuotą religine maniera, bet iš esmės filmas nepatogus dėl savo keistos ir lėtos tėkmės, plepėjimo. Lyg filme vyksta visko labai daug, tačiau tarsi ir nieko nevyksta, tarsi esminiai dalykai būtų nesvarbūs, pavyzdžiui, vieno vaikino savižudybė, kuri turėtų sukrėsti, bet tampa kažkokia keista teatrinė dekoracija, pilant jo pelenus į užteršta surūdijusiais laivais vandenį.

Filmas lyg ir rezonuoja natūralizmu, tvirtais ir esminiais pasikalbėjimais tikėjimo prasmėmis, bet iš esmės juntamas ir pauzavimas, kažin koks šaltumas ir absoliutus negyvumas. Tai vienas iš tų filmų, kuris sukelia gana prieštaringus jausmus, kuris turi ir gerų savybių, gerą istorija, keistą režisūrą – o aš taip mėgstu keistas režisūras, – bet visumoje filmas nesukėlė emocinio pliūpsnio. Priešingai – vertė abejoti tiek istorija, tiek veikėjų sprendimais, tiek pačia filmo kokybe. Bet neabejoju, kad ši kiek nestandartinė juosta ras tarp gurmanų savą žiūrovą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šimtas kelių iki grabo lentos" / "A Million Ways to Die in the West"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šimtas kelių iki grabo lentos“ (angl. A Million Ways to Die in the West) (2014), kurį režisavo filmo „Tedis“ režisierius Seth MacFarlane, kuris šį filmą ne tik režisavo, ne tik parašė scenarijų, bet ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. 

Niekad nebuvau „Tedo“ gerbėjas, tiesą sakant, šį filmą prisimenu miglotai, kaip neįspūdingą. Žodžiu, filmas apie alų maukiantį ir besikeikiantį meškiuką buvo tiesiog apkerėjusi Lietuvą, bet filmas buvo skystas per visus galus, nors ir ne tragedija. Filmas „Šimtas kelių iki grabo lentų“ – tai vesterno filmo savotiška parodija, kuri juokauja, pokštauja ir visaip pašiepia kietuosius mačo ir muštynes nykiuose baruose ir, žinoma, tas mirtinas dvikovas.

Iš esmės taikyta į gerą vietą – vesterno parodijos ir komedijos, bent man, dar nematytos iš skyrus „Laukiniai, laukiniai vakarai“ ir neatrodo itin išsikvėpusios kaip antai romantinės komedijos. Scenarijus taip pat, kaip tokio filmo, nėra didelis pravalas. Esama tikrai juokingų vietų, nors neretai jos itin banalios, pvz. visur triedžiantis ūsuotis, viešnamio darbuotoja, kuri su mylimuoju dedasi tikintys krikščionys ir t. t. Aišku, filme neapsieita be šokių, dainų ir šiuolaikinėms komedijos esamų triukų, kurie išreiškia šiokį tokį dvasinį intymumą – žolės parūkymą, saulėj besileidžiant. O kur dar užsukimas į daržinę, kurioje išprotėjęs profesorius montuoja laiko mašiną ir ryškias aliuzijas į ne vieną komediją.

Nepasakyčiau, kad nepatiko. Aišku, komedijomis apskritai nesu linkęs žavėtis – šitas žanras sunkus, kad patrauktų savo sąmojais, tačiau „Šimtas kelių iki grabo lentos“ pasirodo ne toks nuobodus ne tik dėl scenarijaus, juokelių, bet ir dėl aktorių. Šįkart charakteringai atrodė pats režisierius atlikęs pagrindinį vaidmenį, Charlize Theron, kuri Liam Nesson‘ui į užpakalį įkišą gėlės stiebą irgi žavi. Gan nykokai atrodė Amanda Seyfried, kuri paskutiniu metu alksta rimtesnių vaidmenų ir kine tampa vis nykesnė ir nykesnė, nykstanti į antraeiles personažų roles.

Komediją pavadinčiau visai nebloga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalinti laike" / "In Time"

Sveiki visi,

Filmas „Įkalinti laike“ (In Time) (2011) – tai to paties režisieriaus Andrew Niccol, kuris sukūrė tokius filmus kaip „Gataka“ ir „Sielonešė“ darbas. Kaip ir visi jo darbai, taip ir šis yra gan skirtingas, tačiau juos vienija fantastinis žanras. Iš esmės „Įkalinti laike“ man priminė filmą „Laiko kilpą“, tik čia viskas šiek tiek primityviau ir priminė žmones, vaikščiojančius kaip tie triušiai su baterijomis per lenktynes iš reklamos, kai laimi turintis geriausią bateriją. Scenarijus šiaip gan įdomus, bet primityvokas – priversti žmones vergauti laikui, tačiau kine žaidimai su laiku toli gražu nėra nauja idėja, netgi sakyčiau labai „ant bangos“, prisimenant vieną didžiausių paskutinių metų hitą „Pradžia“.

„Įkalinti laike“, nors žavi tik iš pirmo žvilgsniu originaloku scenarijumi, tačiau filmas lieka kažkuo truputį nuviliančiu. Pažiūrėjau, buvo ganėtinai įdomu, nuėjau nusnausti pokaičio, o kai atsikėliau, net sunkiai atgaminau galvoje filme vykusius įvykius. Žodžiu – nė kiek neįkvėpė, nesudrebino, nesudomino, kitaip sakant, pavalgiau, o sotus nelikau. 

Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Justin Timberlake ir Amanda Seyfried bei Cillian Murphy. Na, tiesą sakant, graži Justin ir Amandos porelė, tačiau dėl ganėtinai paprasto, neišvystyto, vienpusio scenarijaus jie liko tik filmo veidais, tačiau nei herojais, nei aistrų kamuojami ar graudžios meilės įkaitais netapo. Filmas turi tik vieną idėją ir ja kaip įmanoma spekuliuojama, todėl pasigedau didesnės manipuliacijos, intrigos ir koketavimo su žiūrovais, viskas pernelyg nuspėjama, nebelieka azarto. Iš serijos: žiūri kažkur pro šalį ir nieko nebematai, tartum reklaminį trailer‘į. Nežinau, kitiems gal ir patiks gan paviršutiniškas filmas su aiškia žmogaus ateities pavergimo istorija, tačiau filmas beveik niekur nenuveda ir naujų minčių beveik nepateikia, tik fantastinius niuansus, dėl kurių, kažin, ar verta žiūrėti šią juostą. Jeigu mes dabar esame priklausomi nuo elektros ir technologijų – pabandykit nesumokėti mokesčių, - atjungs. Taip ir šiame filme, tik viskas fantastikos pavaromis.

Mano įvertinimas: 6/10

Kino kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vargdieniai" / "Les Miserables"

Sveiki visi,

Pagaliau ir aš pamačiau! Ilgai laukiau šios juostos, vos tik išgirdęs, kad ji filmuoja su superiniu aktorių kolektyvu – „Vargdieniai“ (Les Miserables) (2012 m.). Na, miuziklas yra sulaukęs ne vienos ekranizacijos ir kartu tai yra vienas populiariausių teatro miuziklų žmonijos istorijoje. V. Hugo didingo epopėjinio romano „Vargdieniai“ naujoji ekranizacija buvo vienas iš svarbiausių kino įvykių 2012 metais ir, manau, kad „Karalius kalba“ režisierius Tom Hooper‘is susitvarkė su šia užduotimi.

Suprantu, kad kai kuriems šis filmas gali nepatikti, ypač senesnės kartos žmonėms, kurie skaitė „Vargdienius“, kurie žiūrėjo ankstesnius pastatymus, spektaklius – tai šį kūrinį laiko aukščiausios prabos deimantu, o naujoji versija reikalauja iššūkių, naujų spalvų, naujų sprendimų, kurie gali pasirodyti per daug pataikaujantys naujajai žiūrovų kartais. Man asmeniškai labai patiko šis miuziklas, nors nesu šio žanro mylėtojas, tačiau manau, kad filmas realizuotas labai gerai, žinant, kad aktoriai savo partijas atlieka gyvai – toks buvo T. Hooper sprendimas dėl ambicingo noro, kad viskas atrodytų kuo emocionaliau. Aktoriai dainavo gyvai, o tik vėliau muzika buvo primontuojama studijoje, nors kai kurios scenos, kurios yra masinės ir iš skirtingų vietų dainuojamos, man pasirodė neįmanomos, kad viskas sutaptų ir būtų atlikta gyvai. Tai dėl 100 procento galėčiau pasiginčyti, tačiau aktoriai pasirodė pakankamai dainingi, jie nesistengė sudainuoti klasikiniais ir mums įprastomis „Vargdienių“ variacijomis, čia pat įterpdami dainoje ir šnekėjimą, ir ašaras, ir emocijos...

Labai džiaugiuosi aktoriniu kolektyvu. Kad Hugh Jacksman ir Anne Hathaway yra dainingos personos, tą galėjo įsitikinti „Oskarų“ vedimo ceremonijoje, tačiau nustebino visiškai netikėtas Russell Crowe amplua, sakyčiau, pakankamai įtikinamas. Ir šiaip aktorių kolektyvas buvo superinis – prastų nebuvo, buvo arba geri, arba super geri – vieni personažai atskleisti daugiau, kiti mažiau – šiek tiek mažiau pareikalauta iš Amandos Seyfried. Žinoma, išskirčiau Anne Hathaway, kuri ypatingai aukojosi šiam vaidmeniui – paaukojo plaukus, badavo, kad tik būtų panaši į prostitutę Fantine. H. Jacksmanui atiteko pats sudėtingiausias personažas – jo pagrindinis personažas labiausiai evoliucionuoja ir jam daugiausiai skiriama vietos. Patiko scenografija ir pats pasakojimas – jis daugiasluoksnis, nenuobodus, pilnas revoliucinio karščio – čia jau Viktoro Hugo nuopelnai. Filme nemažai liūdesio, vargingo gyvenimo, kuris nužudo svajones – tai ir būtų pagrindinė „Vargdienių“ ašis, o finalas – vertas net nosinaičių nusišluostyti akims. Vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela