Keletas aktoriaus Russell Crowe minčių apie
aktoriaus profesiją.
*
„Baimė
yra puikus kuras. Ji priverčia tave pasiruošti geriau nei bet kas kitas. Jei
nesijaudini prieš lipdamas į sceną ar prieš kamerą, vadinasi, tau neberūpi.“
**
„Kritika
yra kaip lietus. Jei esi pasiruošęs, ji tavęs nesušlapins. Aš žinau, kas aš
esu, ir man nereikia svetimo žmogaus straipsnio laikraštyje, kad tai
patvirtintų.“
Russell
Crowe (g. 1964) pasižymi ne tik stulbinančiu diapazonu, bet ir itin stipria,
fiziška ekrano prekyba. Nors gimė Naujojoje Zelandijoje, savo karjerą jis
užsiaugino Australijoje, kol galiausiai sudrebino Holivudą devintojo
dešimtmečio pabaigoje. Crowe garsėja kaip „metodinis“ aktorius, kuris visiškai
pasineria į savo personažus – nesvarbu, ar jam tektų augintis raumenis
gladiatorių arenai, ar numesti svorio ir išmokti sudėtingiausias matematines
formules. Jo gebėjimas derinti grubią vyrišką jėgą su itin jautriu, emociniu
pažeidžiamumu padarė jį unikalia figūra kino istorijoje.
Ryškiausias
jo karjeros deimantas, be abejo, yra generolas Maksimas istoriniame epe
„Gladiatorius“ (2000), už kurį jis pelnė „Oskaro“ statulėlę ir tapo pasauline
superžvaigžde. Tačiau ne mažiau įspūdingas buvo jo pasirodymas dramoje
„Nuostabus protas“ (2001), kur jis sukrečiančiai įkūnijo genialų matematiką
Džoną Našą, kovojantį su šizofrenija. Kritikai taip pat dažnai išskiria jo
ankstyvąjį vaidmenį neo-noir šedevre „Los Andželas slaptai“ (1997) bei kapitoną
Džeką Aubrey nuotykių filme „Komandoras: Tolimoji pasaulio pusė“ (2003).
Russell Crowe meistriškumas slypi tame, kad kiekvienam iš šių skirtingų herojų
jis sugebėjo suteikti ne tik veidą, bet ir sielą, kurią žiūrovai prisimena
dešimtmečius.
Galbūt šiandien švenčiate gimtadienį? Galbūt domitės,
kas pasaulyje įvyko balandžio 7 dieną? Šis kalendorius kaip tik JUMS!
Svarbūs įvykiai Lietuvoje balandžio 7 d.
1863 m. – Zigmantas Sierakauskas paskirtas
vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Tai buvo vienas ryžtingiausių 1863 m.
sukilimo etapų kovoje prieš carinę Rusiją.
1907 m. – Įkurta Lietuvių mokslo draugija. Vilniuje
įvyko steigiamasis susirinkimas, o pirmininku išrinktas daktaras Jonas
Basanavičius. Ši organizacija padėjo pamatus Lietuvos mokslui ir kultūrai dar
prieš atkuriant valstybę.
1989 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)
atkūrimas. Kaune įvyko pirmasis atkūrimo tarybos posėdis. Tai buvo simbolinis
žingsnis grąžinant akademinę laisvę į Lietuvą.
1990 m. – Milžiniškas mitingas Vingio parke. Virš 300
tūkstančių žmonių susirinko išreikšti paramos Kovo 11-osios Aktui ir Lietuvos
nepriklausomybei, reaguodami į SSRS spaudimą.
2004 m. – NATO integracija. Lietuvos oro erdvės
stebėjimo sistema Karmėlavoje buvo oficialiai įtraukta į bendrą NATO oro
gynybos sistemą.
Įvykiai pasaulyje balandžio 7 d.
1348 m. – Įkurtas Prahos universitetas. Karolio IV
įsteigta mokslo įstaiga yra viena seniausių ir prestižiškiausių Europoje.
1521 m. – Ferdinandas Magelanas pasiekė Sebu salą
Filipinuose. Tai buvo viena iš paskutiniųjų didžiojo keliautojo stotelių prieš
jo žūtį.
1945 m. – „Yamato“ žūtis. Antrojo pasaulinio karo metu
JAV aviacija nuskandino didžiausią pasaulio šarvuotį – Japonijos laivyno
pasididžiavimą „Yamato“.
1948 m. – Įkurta Pasaulio sveikatos organizacija
(PSO). Būtent šią dieną įsigaliojo jos įstatai, todėl balandžio 7-oji visame
pasaulyje minima kaip Pasaulinė sveikatos diena.
1969 m. – Interneto „gimtadienis“. Šią dieną
paskelbtas pirmasis RFC (Request for Comments) dokumentas, kuris laikomas
simboline interneto technologijų pradžia.
Kas gimė balandžio 7 šią dieną?
Francis Ford Coppola
(1939) – legendinis kino režisierius, sukūręs „Krikštatėvį“.
Jackie Chan
(1954) – kovos menų meistras ir Holivudo aktorius.
Russell Crowe
(1964) – „Oskaro“ laureatas, išgarsėjęs vaidmeniu filme „Gladiatorius“.
Gerhard Schröder
(1944) – buvęs Vokietijos kancleris.
Billie Holiday
(1915) – legendinė džiazo ir bliuzo vokalistė, kurios balsas bei daina „Strange
Fruit“ paliko neišdildomą pėdsaką muzikos istorijoje.
Agnė Šerpytytė
(1988) – lietuvių lengvaatletė, bėgikė, atstovavusi Lietuvai tarptautinėse
varžybose.
Gediminas Gelgotas
(1986) – vienas žymiausių šiuolaikinės lietuvių klasikinės muzikos kompozitorių
ir dirigentų, ansamblio NICO įkūrėjas.
Gabriela Mistral
(1889) – Čilės poetė, pirmoji Lotynų Amerikos rašytoja, pelniusi Nobelio
literatūros premiją.
David Lowery
(1960) – JAV režisierius, žinomas dėl tokių filmų kaip „The Green Knight“ ar „A
Ghost Story“.
Anne-Marie
(1991) – populiari britų dainininkė, išgarsėjusi tokiais hitais kaip „2002“ ir
„Friends“.
Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo
procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos
pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau
ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų,
kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų
scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai
neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl
valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“
(angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių
teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai
egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.
Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai
apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja
veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet
svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį
suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai
pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio
polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai
taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo,
tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės
dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame
variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley
naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras,
jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo
magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir
dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks
ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami
kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų
nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus
apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.
Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia
žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių
koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima
suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų
dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi.
Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti
įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai
pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie
padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau
nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu,
atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.
Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu,
kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus
įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas
įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas,
kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to
pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus
ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai
norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati
įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių
vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio
sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai
matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina,
1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.
Mano mielasis
gladiatorius Russell Crowe... Nepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau jo kokį
nors naujausią darbą kine. Įtariu, kad sumenkę kino projektai ir vaidmenys
visgi atsiliepė pastarajai karjerai, nors galiu klysti. Teko pamatyti Julius
Avery režisuotą siaubo trilerį „Popiežiaus egzorcistas“ (angl. The
Pope's Exorcist) (2023), kuris pasakoja apie popiežiaus patikėtinį
egzorcistą Gabrielių Amortį. Pastarajam filme tenka ne tik susigrumti su blogio
jėgomis, tačiau atlaikyti ir besikeičiančios Vatikano vadovybės skepticizmą.
Filmas absoliučiai
laikosi ant klasikinės „Egzorcizmo“ istorijos pamatų. Juoda sutana vilkintis
vyrukas su skrybėle, juodu odiniu lagaminu ir... motoroleriu keliauja po
apylinkes ir atlieka išvarymus. Pats Amortis pripažįsta, jog dažnai tai tik
vaidyba, bandant paveikti tiesiog psichiškai sutrikusius žmones, tačiau Amortį
pašaukia (kaip netikėta!) išskirtinis atvejis, kai Ispanijoje, apleistame remontuojame
buvusiame vienuolyne pasireiškė išskirtinis berniuko apsėdimo atvejis... O
toliau daugmaž viskas aišku: Vatikano istorinės paslaptys, vienuolyno siaubai,
pačių kunigų nuodėmės bei jaunos amerikiečių šeimos istorija, kuri kaip pagal programą
perteikiama klasikiniais tokio tipažo filmuose.
Tiesą sakant, tikėjausi
šiek tiek prastesnio filmo, bet pamažu istorija visgi įtraukė, nors ir erzino
tipažiniai ir karikatūriniai veikėjų charakteriai: užsispyrusi it ožka visko
nekenčianti paauglė, nekalbantis potrauminis berniukas ir juokelius „skaldantis“
egzorcistas... Nežinau, kodėl kine vis dar taip dirbtinai ir neįdomiai kuriami
veikėjų charakteriai. Atmosfera, nors vietomis ir baugoka, bet ją ardo ir gadina
klišės ir nuotykinio filmo rakurso besivadovaujančios scenos kūrimo principai.
Dėl to filmas retsykiais tampa absurdiškas, pavyzdžiui, kad ir pati istorijos
pabaiga, kada vienuolyno rūsiuose po demono sudorojimo du kunigai laka viskį
net nesibaimindami, jog gal išvarymas net nepavyko... Filmas standartiškas,
klišinis ir nišinis, nors ne pats blogiausias siaubo filmo aruode esantis
reginys, žiūrėti kartelį galima, tačiau iš kino norintiems pakylėjimo ar
kokybės, šitą galite ir praleisti.
Joel
Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris
„Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera,
tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką
nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių
advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased)
(2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo
labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti
savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi
religija draudžia bet kokius kitokius santykius...
Iš tikrųjų
filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet
netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama
draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai
prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir
religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip
sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių,
užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole
Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką –
na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų
prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima
vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos
neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi
palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.
Pagrindinį
vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios
kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis
ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu
priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja
ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog
pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus,
netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja
ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo
neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir
susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg
teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus
berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš
viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas
grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl
aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip
vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.
Ko buvo galima tikėtis iš
naujosios „Mumijos“ versijos? Dar didesnio niekalo!? Gali būti. Naujoji „Mumija“ (angl. Mummy) (2017) versija pasakoja šiek tiek pakeistą istoriją nuo
originalo, prifarširuotą daug egzotinių spalvų, patrauklių vaizdų, specialiųjų
efektų, tačiau kažkodėl išėjus iš salės vis tiek nugirdau tą posakį iš vieno
vyriško: „šūdų krūva!“. Kodėl? Ko galima tikėtis einant į puikiai žinomos
istorijos naują adaptaciją? Tik panašios istorijos sąrangą ir nieko naujo.
Buvau pasiruošęs pačiam
prasčiausiam variantui. Kai tik prasidėjo filmas, jaučiausi itin nepatogiai,
nes nežinojau, ar man išeiti, ar pasilikti miegoti, nes pirminis veiksmo filmo
imituojantis susišaudymą buvo toks neskoningai prastas, kad net pradėjau
piktintis, kaip lekiant šimtams kulkų veikėjai dar pasilenkdami geba juokauti, „laidyti
bajerius“ ir visaip kitaip menkinti filmą. Tiesiog tipiniai „Mumijos“
charakterio šablonai ir klišių klišės. Pagrindinis veikėjas charizmatiškas
chamas, atitinkantis komiksinio lygio tipažą, antraeilininkai taip pat kalba
komikso lygio sakiniais ir absoliučiai niekas neįtikina: nei jų bendravimo
manieros, nei visas emocijų paketas. Pirmoji filmo pusė, kol jie neatsiduria
krentančiame lėktuve, viskas buvo itin žiauriai nyku. Po to, žinoma, kažkiek
žiūrovą pagauna tiesiog nuotykių trilerio dvasia ir įsuka į veiksmą ir nori
nenori pasiduodi tam karščiui, tačiau greit atsipeikėji tarp nuobodžių scenų ir
supranti, kad pamatei iš tikrųjų tą patį, ką kine galėjai pamatyti prieš
dvidešimt metų: tie patys juokeliai, ta pati scenarijaus kryptis ir tas pats
įvykių sustygavimas, kas kad keičiasi aplinkybės.
Gerai bent jau tai, kad
aktorius Tom Cruise neblogai išsilaikęs, nes kitaip jis šiam vaidmeniui būtų
ryškiai per senas, tačiau gera fizinė parengtis leido jam atlikti, sakyčiau,
ypač jam savimylos tinkantį vaidmenį. Iš esmės keletas itin neblogų kino
efektų, veiksmo scenų šiek tiek gelbsti filmą, leidžia patirti tipinį nuotykį,
tačiau filmas nepateikia idėjine prasme nieko naujo, viskas sena, tik įpakuota
į naują pakuotę. Kaip ir kažkas sakė, tiesiog filmas tuščias, yra viena įvykių
formulė, kuri pritaikyta masinio pop filmų žiūrėtojams. Tiesa, nemanau, kad ir
senoji filmo versija kažkuo ypatinga, ji tiesiog dar nebuvo paruošta tiems
išlepusiems efektų žiūrovams, todėl įspūdžių prasme, kai anuomet mus rečiau
pasiekdavo vaizdais prabangūs filmai, atrodo, kad ji buvo kur kas geresnė.
Šiuo metu viena
labiausiai pasaulyje aptarinėjamų komedijų yra „Kieti bičai“ (angl. The Nice
Guys) (2016) tikriausiai visai ne dėl to, kad tai „Geležinio žmogaus 3“
režisierius, bet dėl to, kad jame pasirodo kino legenda Russell Crowe ir Ryan
Gosling. Nesu tikras, ar šią komediją pavadinčiau viena geriausių šių metų
komedijų, tą suabejojau ne tik aš, bet ir internautų komentarai, kurie gana
vidutiniškai priėmė juostą, nepaisant ten pasirodžiusių ir nuolat giriamų kino
aktorių. Visgi netgi ir tokie kino graundai
komedijoje atrodo it paprasti komediantai ir nieko čia nepridursi – komedijos
žanras toks keblus ir pritraukti, sudominti kažkuo daugiau nei įprastomis
klišėmis, vargu, ar pavyktų, nebent režisierius genialus komediantas, pvz.,
labai puikias komedijas kūrė W. Allen.
Ką visgi be gerai ir
puikiai žinomų aktorių gali pasiūlyti „Kieti bičai“? Ogi nuostabius kostiumus
ir gražiai surėdytus kadrus pagal 7-8 dešimtmečio madą, kas šiuo metu kine itin
madinga, atsigręžti į kultinius filmus, madas ir jas perkurti taip skaniai
pasaldinant. Bet vis tiek šioji mados tendencija ir dešimtmečiai žavi ir kelia
nostalgiją. Taigi, ši komedijai kostiumų ir aplinkos detalių nestinga. Didžiausią
nuostabą sukėlė amerikietiški juokeliai, kurie šiek tiek bandė išsiskirti eilinių
komedijų urme. Visų pirma juokeliai nejuokingi ir tokie mediniai, kad jie
savaime kelia juoką, jie subtiliai ne tiesmukūs, lyg bandyta sužadinti kitokį
amerikietiško humoro gamą komedijos rinkoje. Ir, dievaži, kai veikėjai porno
aktores vadina „porno damomis“, lūžau vietoje. Tiesa, nedaug tokių taiklių ir
linksminančių vietelių, o kai kurie epizodai, kad ir lenktynės su automobiliais
ir veikėjų poelgiai priminė net ne be komediją, o stačiokišką parodiją.
Taigi, kino aktoriai lyg
ir nieko naujo nepavaizdavo, tipinė komedijinė pora kriminalinio turinio
juostoje, ta pati konkurencinga suvedanti du likimus draugystė. Ir pabūsiu
šįkart absoliuti pilka masė: filmą žiūrėjau tik dėl aktorių. Turiu pasakyti,
kad praleidau neblogą laiką, tačiau kažin ko pasikrovęs nesijaučiu.
