Filmas: "Benas grįžo į namus" / "Ben Is Back"

Sveiki,

Yra keletas priežasčių, dėl ko labai laukiau šio Peter Hedges režisuoto „Benas grįžo“, o kai kur verčiama „Benas grįžo į namus“ (angl. Ben is Back) (2018) filmo. Visų pirma dėl aktorių, ypač dėl jaunosios kartos Lucas Hedges, kuris, mano akimis, iš jaunosios puikiosios kartos aktorių kartu su Timothee Chalamet „rauna“ puikiausius ir sudėtingiausius vaidmenis, kurie visi daugiau ar mažiau verti dėmesio. Kita priežastis – filmo tematika: apie nuo narkotikų priklausomą jaunuolį, kuris grįžo gerokai per anksti per Kalėdas... Na, ir paskutinė priežastis – Julia Roberts, kuri paskutiniu metu nebevengia sudėtingų dramatinių vaidmenų, todėl kur kas įdomiau į ją žiūrėti nei, tarkim, dešimtajame dešimtmetyje.

Iš tikrųjų filmas stipriai lyginamas su Timothee Chalmeto panašios tematikos filme, rodytame per Kino pavasarį „Gražus sūnus“, kuriame pasakojama apie tėvo atsidavimą, bandant suvokti savo sūnaus priklausomybes. Iškart galiu pasakyti, kad „Benas grįžo į namus“ yra paveikesnis ir stipresnis, ir įtaigesnis filmas. Pats režisierius, kaip teigia filmo paantraštės, yra išgyvenęs panašią jaunystės dramą, o jo sūnus jaunasis aktorius Lucas Hedges atliko iš esmės jo paties jaunystės prototipinį vaidmenį. Dažnai ten, kur į kino projektus įsisuka šeimos dinastija, rezultatas būna gana neblogas (pvz., broliai/seserys Wachovskiai, broliai Coenai ir t. t.), tad ir šis filmas mane emociškai absoliučiai pateisino.

Visų pirma svarus motinos J. Roberts atliktas vaidmuo. Toks „prielipinis“ ir perdėtos meilės moters vaidmuo išties stiprus, paveikus ir stipriai motyvuotas. Priešingai nei „Gražus sūnus“, kuriame stigo iš esmės ir emocinės įtampos, ir problemos aštrumo, nors galbūt jį kas laikys kiek subtilesniu. Nuostabus ir Lucas Hedges pasirodymas, kuris santūriai atlaikė didžiulį emocinį krūvį. Apskritai sakant, filmo stiprioji pusė yra aktoriai ir jų sukurti vaidmenys. Nepasakyčiau, kad kliuvo scenarijus, jis pakankamai išplėtotas, kiek gyvenimiškas, suderintas ir su tam tikrais holivudiniais stiliaus niuansais, tačiau dėl to juosta nesuplokštėja. Sėkmės filmu garantu laikau visgi pagrindinio vaidmens evoliuciją t. y. perteiktas pastangas pasikeisti ir nors filmas su šiokiu tokiu happy and, visgi kirbėjo nuojauta, kad Benas iš tikrųjų pasikeis, o kad jis pasikeis – aš patikėjau, vadinasi, filmui pavyko padaryti gan gerą ir subtilų manevrą be didesnių siužetinių triukų. Iš tikrųjų puiki gyvenimiška ribinių situacijų istorija apie troškimą pasikeisti ties beprotiška palūžimo riba.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mumija" / "Mummy"

Sveiki

Ko buvo galima tikėtis iš naujosios „Mumijos“ versijos? Dar didesnio niekalo!? Gali būti. Naujoji „Mumija“ (angl. Mummy) (2017) versija pasakoja šiek tiek pakeistą istoriją nuo originalo, prifarširuotą daug egzotinių spalvų, patrauklių vaizdų, specialiųjų efektų, tačiau kažkodėl išėjus iš salės vis tiek nugirdau tą posakį iš vieno vyriško: „šūdų krūva!“. Kodėl? Ko galima tikėtis einant į puikiai žinomos istorijos naują adaptaciją? Tik panašios istorijos sąrangą ir nieko naujo.

Buvau pasiruošęs pačiam prasčiausiam variantui. Kai tik prasidėjo filmas, jaučiausi itin nepatogiai, nes nežinojau, ar man išeiti, ar pasilikti miegoti, nes pirminis veiksmo filmo imituojantis susišaudymą buvo toks neskoningai prastas, kad net pradėjau piktintis, kaip lekiant šimtams kulkų veikėjai dar pasilenkdami geba juokauti, „laidyti bajerius“ ir visaip kitaip menkinti filmą. Tiesiog tipiniai „Mumijos“ charakterio šablonai ir klišių klišės. Pagrindinis veikėjas charizmatiškas chamas, atitinkantis komiksinio lygio tipažą, antraeilininkai taip pat kalba komikso lygio sakiniais ir absoliučiai niekas neįtikina: nei jų bendravimo manieros, nei visas emocijų paketas. Pirmoji filmo pusė, kol jie neatsiduria krentančiame lėktuve, viskas buvo itin žiauriai nyku. Po to, žinoma, kažkiek žiūrovą pagauna tiesiog nuotykių trilerio dvasia ir įsuka į veiksmą ir nori nenori pasiduodi tam karščiui, tačiau greit atsipeikėji tarp nuobodžių scenų ir supranti, kad pamatei iš tikrųjų tą patį, ką kine galėjai pamatyti prieš dvidešimt metų: tie patys juokeliai, ta pati scenarijaus kryptis ir tas pats įvykių sustygavimas, kas kad keičiasi aplinkybės.

Gerai bent jau tai, kad aktorius Tom Cruise neblogai išsilaikęs, nes kitaip jis šiam vaidmeniui būtų ryškiai per senas, tačiau gera fizinė parengtis leido jam atlikti, sakyčiau, ypač jam savimylos tinkantį vaidmenį. Iš esmės keletas itin neblogų kino efektų, veiksmo scenų šiek tiek gelbsti filmą, leidžia patirti tipinį nuotykį, tačiau filmas nepateikia idėjine prasme nieko naujo, viskas sena, tik įpakuota į naują pakuotę. Kaip ir kažkas sakė, tiesiog filmas tuščias, yra viena įvykių formulė, kuri pritaikyta masinio pop filmų žiūrėtojams. Tiesa, nemanau, kad ir senoji filmo versija kažkuo ypatinga, ji tiesiog dar nebuvo paruošta tiems išlepusiems efektų žiūrovams, todėl įspūdžių prasme, kai anuomet mus rečiau pasiekdavo vaizdais prabangūs filmai, atrodo, kad ji buvo kur kas geresnė.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsoną" / "The People v. O. J. Simpson: American Crime Story" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai kiekviena šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau, tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O. J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo, žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994 metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu. 

„Amerikietiška siaubo istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.

Visų pirma, neįtikėtinai kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo, puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo, mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.

 

Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.

 

Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.

 

Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.

 Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.

 Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.

 J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.

Neįtikėtinai gerą vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba – aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių, jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą – net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.

Viena byla išdėstyta dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas, gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas, trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.

Nemažai šioje istorijoje rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį vaizdą, o tai man labai ir patiko.

Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui surengti.

Jūsų Maištinga Siela