Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsoną" / "The People v. O. J. Simpson: American Crime Story" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai kiekviena šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau, tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O. J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo, žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994 metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu. 

„Amerikietiška siaubo istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.

Visų pirma, neįtikėtinai kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo, puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo, mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.

 

Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.

 

Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.

 

Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.

 Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.

 Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.

 J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.

Neįtikėtinai gerą vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba – aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių, jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą – net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.

Viena byla išdėstyta dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas, gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas, trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.

Nemažai šioje istorijoje rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį vaizdą, o tai man labai ir patiko.

Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui surengti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bulvarinis skaitalas" / "Pulp Fiction"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction) (1994 m.). Na, tikriausiai daugelis iš mūsų esame susidūrę su legendiniu jau dabarties klasiku tapusiu režisieriumi Quentin Tarantino, kurio tokius darbus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Negarbingi šunsnukiai“ neįmanoma pamiršti. Iš tikrųjų maniau, kad „Bulvarinio skaitalo“ nesu matęs, tai suskubau ištaisyti šią klaidą, bet žiūrėdamas supratau, kad filmą esu matęs prieš kokius gerus 10 metų, tačiau tikriausiai jo gerai neišgyvenau, nes prisiminiau tik kai kurias detales.

Iš esmės buvau pasiilgęs Tarantino! Šis filmas ir vėl priminė jo specifinį braižą – filmą skirstyti į skyrius kaip knygą, ilgos ir įtemptos pokalbių scenos, herojų keistumas ir charizmatiškumas. Filmas 1995 metais yra gavęs Oskarą už geriausią scenarijų ir kino Kanų festivalyje pelnė pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę. Tai apskritai antras režisieriaus darbas su puikiais aktoriais – Uma Thurman, Samuel L. Jackson, John Travolta ir kt. Režisierius buvo nedelsiant pripažintas, o kai kam net sukėlė šoką, kad filme vaizduojamos šitokios brutalios scenos, kaip protestas 1997 metais pasirodė komedijinio pobūdžio filmas „Buduarinis skaitalas“, kuris priminė filmo parodiją.

Man asmeniškai filmas susižiūrėjo super! Labai patiko patys veikėjai, jų išraiška, vaidyba, kalba, emocijos, keistumas. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta Tarantino filmus, tad kam galiu parekomenduoti šį filmą? Visiems! Išskyrus tiems, kurie iš filmo tikisi holivudinės konstrukcijos pagrindo – užuomazga, kulminacija, finalas su laiminga pabaiga, ne, šis filmas yra pasimėgavimui, ne tik pramogai. Žodžiu, man labai patiko!

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 94/100 
IMDb: 8.9

Jūsų Maištinga Siela