Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp" / "Twixt"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“ (Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė. 

Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.

Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis, kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas. Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino, tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa, monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite. Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela