Filmas: "Krikštatėvis" / "The Godfather"

Sveiki, visi,

Ką gi, pažiūrėjau dar vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) (1972). Tai pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi, nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti „Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu kodėl. 

Žinoma, tai skonio reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma, labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...

Nepaisant rafinuotumo, atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir „Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 9.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp" / "Twixt"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“ (Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė. 

Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.

Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis, kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas. Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino, tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa, monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite. Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela