Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mustangas" / "The Mustang"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrovai,

 

Šįkart mano dėmesį patraukė atšiaurokai pulsuojanti vaidybinė drama „Mustangas“ (angl. The Mustang) (2019), kurį režisavo Laure de Clermont-Tonnerre. Gerai kino kritikų įvertintoje dramoje pasakojama viensiužetė istorija apie kalinį Romaną, kuris per narkotikų vartojimą vos nenužudė vieno asmens, todėl sėdi atokiame dykumų prerijų kalėjime, kur šimtai kilometrų – vien dykynės, todėl yra priverstas su kitais kaliniais prajodinėti vietos savininkui laukinius arklius...

 

Tiesą sakant, labai daug tikėjausi iš šio filmo. Bent jau emociškai. Gurmaniško kino pateiktis ir anotacija bylojo, kad tai kvapą gniaužianti istorija, tačiau po pusvalandžio pastebėjau, kad žiūriu vien dėl žiūrėjimo ir net šiek tiek erzinuosi, kad viskas taip neįtraukiančiai nyku. Eiga nuobodžiai užvilkinta, istorija nejaudina ir tai pirminis santykis, kuris per visą likusią juostos dalį nelabai ir keitėsi. Atrodo, istorija yra, subtilumo, atrodo, netrūksta, yra jautrumo, tačiau neveikia ir „nepaima“ juosta tavęs nuoširdžiu tikrumu, todėl po seanso bandžiau sau susidėti tokius akcentus, kurie nulėmė šio filmo paviršutiniškumą.

 

Filmo idėja labai siaura ir aiški – kalinys bando prisijaukinti nesutramdomą laukinį žvėrį, abu jie tarsi kaliniai, abu savyje laiko įsiūtį, todėl darosi akivaizdu, kad būtent Romanui pavyks prisijaukinti mustangą, nes jų vidiniai pasauliai ir traumos savaip rezonuoja. Gyvuliškas instinktas atpažįsta žmogaus pasaulio skaudulius, tačiau iki tol šiems veikėjams reikia suvokti bendrystės kalbą... Ir viskas! Protarpiais išsprūsta kelios svarbios Romano biografinės detalės. Suprantu, kad filmas turėjo būti labai vizualus, pulsuojantys mustango dvasia, veržlus, užburiantis, įtraukiantis į subtilumus, tačiau jau matytos gyvulio ir žmogaus nusikaltėlio idėjinės paralelės kine nieko nebestebino, idėjiškai filmas jau kadaise išnaudotas. Netgi darėsi koktu, kad šitaip siaura, plokščia, be provokacijos. Stebino nebent viena – netikėtas, įdomus ir įtaigus gerai visiems žinomo aktoriaus Matthias Schoenaerts amplua, tačiau kino gurmanai, jeigu nepamatys šios juostos, manau, nelabai ką ir tepraras.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebraska" / "Nebraska"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai teko pagaliau išvysti seniai lauktą amerikiečių kino juostą „Nebraska“ (angl. Nebraska) (2013), kuris sulaukė daugybę pačių prestižiškiausių apdovanojimų ir nominacijų. Na, režisierius Alexander Payne lietuviams taip pat nėra šviežias reikalas, jis žinomas iš tokių kritikų ir žiūrovų įvertintų darbų kaip „Klystkeliai (2004), „Apie Šmitą“ (2002), „Paveldėtojai (2011), „Išsišokėlė“ (1999) ir kt. Buvau tikrai maloniai sužavėtas filmu „Klystkeliai“ ir jį galėčiau rekomenduoti visiems be išimties, o štai juosta „Nebraska“ labai skiriasi nuo kitų režisieriaus darbų.

„Nebraska“ – reto „liūdnojo, melancholiškojo humoro“ pavyzdys, kuris man be galo patinka. Tai retro spalvų filmas, kuris kelia visų pirma energetinę nostalgiją – gamtovaizdžiai, neforsuojantis garso takelis ir amerikietiškos, šiek tiek provincialios šeimos modelis, kuriame ryškų karo padarinių reiškiniai, šiurkštumas, švelnumas, įvairiausios santykių spalvos, kurios labai subtiliai suskamba juostoje. Šis filmas gana lėtas, juo tenka mėgautis neskubant, įsijaučiant į tą šventą naivumą, kartoninį tikėjimą pasauliu ir žmonėmis – senukas tikisi iš reklaminės skrajutės laimėjęs milijoną ir tuo atkakliai tiki, bet netiki tuo, kas randasi aplink jį – priešai, vaikai, šeima... Tai gilių metaforų filmas, kuriame galima įžvelgti egzistencinio absurdo, sutrūkinėjusių santykių grandinių, susvetimėjimo...

Iš esmės – tai filmas apie nykimą ir nykimo susitaikymą. Nekinta tik amžinosios vertybės, kinta tik aplinkybės, keičiasi kartos, gyvenimai, žmonės sensta ir miršta. Apskritai tai gana gyvenimiškas filmas su liūdnojo humoro prieskoniais, režisierius moka užfiksuoti subtilius gyvenimiškus absurdus ir padaryti iš jų ironiją. Filmas, aišku, nepatiks kiekvienam, tai veikiau gurmanams skirta juosta, bet tokios juostos, sakyčiau, gelbsti visą kino industriją. Gera, kai tokie filmai kuriami ir dar geriau, kai jie mus pasiekia. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp" / "Twixt"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“ (Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė. 

Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.

Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis, kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas. Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino, tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa, monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite. Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela