Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karen Silkvud" / "Silkwood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Noriu pristatyti ir pakomentuoti seną neprastą filmą „Karen Silkvud“ (angl. Silkwood) (1983) – šiuo atveju, tai ne kokio miestelio pavadinimas, bet realiai egzistavusios moters pavardė. Filmas biografinis ir jis pasakoja apie Karen Silkvud (1946–1974), kuri buvo paprasta ir sunkiai besiverčianti daugiavaikė motina, dirbanti pavojingame fabrike su radioaktyviu plutoniu, patyrusi ne vieną nudegimą ir į viešumą iškėlusi kompanijos neadekvačius nesiskaitymus ne tik su savo darbuotojais, bet ir jų nuodijimais bei papirkinėjimais. 1974 lapkričio mėnesį, Karen Silkvud po susitikimo su žiniasklaida, grįžtant namo, pateko į avariją ir netikėtai žuvo. Manoma, kad prie šios autoavarijos prisidėjo kompanijos nusamdyti atitinkami asmenys, kurie nenorėjo, kad į viešumą išeitų jų juodi darbeliai...

Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau pamatęs šio filmo, jei ne Meryl Streep, kuri eilinį kartą, bet šįkart už Karen Silkvud vaidmenį, buvo nominuota „Oskarui“, o aš daugiau ar mažiau seku visus šios aktorės geriausius filmus. O filmas išties neprastas, nors iš tikrųjų šiek tiek slėgė žiūrint į devintą dešimtmetį, kuris dabar atrodo toks ribotas, skurdus ir net daug skurdesnis už tviskantį retro stilių – tai rokerių amžius! Nežinau, kiek Meryl Streep sudegino cigarečių šiam vaidmeniui, bet tikriausiai ne vieną bloką, nes vangiai pamatysi sceną, kur jos personažas Karen Silkvud neturi tarp pirštų smilkstančios cigaretės. O jau liesumas, o jau gražumo tos Meryl Streep būta – tiesiog pasigėrėjimas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Cher, kuri atliko lesbietės Doly vaidmenį, nors jis antro plano personažas, tačiau taip pat nominuotas „Oskarui“. Iš tikrųjų baisiai atrodė tik tos baisiai išdarkytos šukuosenos – iškarpyti plaukai priminė nevalyvas ir pilnas blusų galvas, tačiau tokia buvo laikmečio mada. Filme pasirodo dar vienas garsus aktorius – Kurt Russell, tačiau jis man šiame filme nepasirodė itin įdomus...

Kadras iš filmo "Karen Silkvud".

Na, filmas įdomus savo medžiaga. Nors svarbiausias įvykis yra Karen kova su darboviete, tačiau labai daug dėmesio skiriama jos pačios gyvenimui – atskirta nuo vaikų, gyvenanti su meilužiu ir nuomojanti kambarį draugei, jos santykiai, nuotaikos – kartais atrodė, kad filmas šiek tiek vilkina pačią esmę, bet, kitą vertus, režisieriui rūpėjo aprėpti platesnę Karen Silkvud asmenybę ir, ką gi, jam iš tikrųjų pavyko. Graudūs ir žiaurūs paskutinieji kadrai, kurie nebepalieka jokių abejonių – puikiai papasakota istorija ir dar kartą puiki toji Meryl Streep. Nesigailiu žiūrėjęs. Patiko. Paliko tikrai neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela