Filmas: "Saulėlydis" / "Sundown"

 Sveiki,

Labai šiemet laukiau naujausio meksikiečio režisieriaus Michel Franco filmo „Saulėlydis“ (angl. Sundown) (2021) Kino pavasaryje. Pernai tame pačiame festivalyje matytas filmas „Naujoji tvarka“ iš tikrųjų buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – originali ir socialinė meksikietiška distopija, nutikusi per vienerias vestuves. Naujausias režisieriaus darbas – anglakalbis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį daugeliui puikiai žinomas aktorius Tim Roth.

Galbūt būsiu pernelyg susižavėjęs „Naująja tvarka“, tad ir iš filmo „Saulėlydis“ tikėjausi kažko itin aštriai įtempto ir netikėto. Vigis filmas pasakoja apie verslininkus brolį ir seserį su vaikais, kurie iš Londono atvyko atostogų į Akapulką. Netrukus jų idiliškas atostogas sudrumsčia netikėta žinia apie motinos mirtį, tad šeimynai tenka pakuotis daiktus ir skristi atgal, tačiau brolis Neilas oro uoste pasigenda savo paso, todėl palikęs visus grįžta atgal ir užuot rūpinęsis laidotuvėmis, leidžia dienas gerdamas alų ir flirtuodamas su gerokai jaunesne vietos pardavėja. Vyrukas be didesnio susidomėjimo dėl motinos telefonu meluoja seseriai, o galiausiai jau visai nebeatsiliepia į jos skambučius...

Atrodo, šiame kurortiniame filme nieko pernelyg įdomaus nevyksta. Stebime visada nurimusį ir dėl nieko nesikremtantį Neilo veidą, sekame jo išgėrinėjimus, seksą su meksikiete ir vienintelė mus laikanti intriga yra, kada sesuo su vaikais iš tikrųjų sužinos, jog jis jiems meluoja, kad net neketina grįžti į Londoną. Dar geriau – kas nutiks, kai jie tai sužinos? Iš pradžių atrodo, kad Neilas tiesiog viskam apatiškas, pavargęs nuo verslo ir kitų gyvenimiškų nesąmonių, todėl nusprendė pamaištauti. Bet stebint veikėją nesunku nuspėti pagyvenusio vyruko elgesio motyvus, galiausiai filmo pabaigoje viskas pasitvirtina, tad siužetas, kitaip sakant, vieno probleminio kurpaliaus.

Visgi galvoju, kad filmas visumoje daugiau ar mažiau pavykęs. „Saulėlydis“ atmosferinis filmas, susitelkęs į vieno vyro gyvenimo netikėtą pasirinkimą, kuris reiškia neatstatomus pokyčius, iš dalies primena savo ankstesnio savęs sunaikinimą, atsisakant socialinių tapatumo vaidmenų ir įsipareigojimų. Visgi filmas, palyginus su „Naująja tvarka“, atrodo tiesiog per... konservatyvus. Siužetas mažai kuo intriguoja, veikiau režisierius pasiduoda kurortiniam meditatyviniam pasakojimo ritmui. Tik kelios brutalios ir kriminalinės scenos, susijusios su nesaugiomis Meksikos vietos mafijos susišaudymais, šiek tiek paaštrina tą nesaugumo jauseną, tačiau režisierius neplėtoja smurto, jis aiškiai susitelkęs į Tim Roth atliekamą Neilo pasaulį. Nesitikėkite iš šio filmo provokacijos, aštrumo ar kažko panašaus į trilerį ar meksikiečių kriminalinių istorijų. Visgi tokio siužeto filmas pastatytas išmoningai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsus vanduo" / "Dark Water"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmai visada vilioja ir vilios daugelį žiūrovų. Ir kartais net nesvarbu šio žanro kokybė, tiesiog norisi sužadinti kažkokį visai kitokį efektą savyje, pasinerti į tai, ko realybėje nebegalime patirti. Filmas „Tamsus vanduo“ (angl. Dark Water) (2005) yra dar viena siaubo romano ekranizacija. 2002 metais azijiečiai buvo sukūrę, anot kai kurių, kur kas efektingesnį variantą už amerikiečių, tačiau tikriausiai aktorės Jennifer Connelly pavardė suviliojo pažiūrėti būtent šią versiją.

Filmas, kaip kažkada „Skambutis“, kuriamas pagal panašius principus – anapusionio pasaulio persipynimas su realiu pasauliu per keistus vaizdinius, pagrindinio veikėjo nestabilią psichinę būklę. Filmas iš esmės tampomas dviem virvutėmis – mistiniai ir nepaaiškinami dalykai bei socialinė terpė, kurioje atsiduria išsiskyrusi vieniša motina su dukrele. Filmas absoliučiai atmosferinis – atokus ir šiurkštus rajonas, tekantys šlapi seni vamzdžiai, motinos neviltis bei keistos detalės, kaip antai rausva vaikiška kuprinė, kurias taip mėgsta japonų rašytojai ir kinas. Kai sakau, filmas yra atmosferinis, negalėčiau pasakyti, kad visa ši atmosfera užpildyta įtikinamai, veikiau ne tiek neįtikinamai, kiek jau matytais ir regėtais vaizdiniais. Vienas labiausiai nevykusių veikėjų – šiurpusis namo budėtojas, kuris lyg ir suvokia, kas vyksta name, tačiau lyg koks Cerberis kursto ugnį mistiniams dalykams. Jo išvaizda ir charakteris iš pažiūros brutaliai šiurpūs, tačiau tokie mistiškai šabloniški, kad tokį Cerberį galime regėti kone kas antrame panašaus tipažo siaubo filme.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Labiau mane veikė ne mistiniai niuansai, bet šeimyniniai santykiai, vargstančios jaunos motinos bejėgystė susitvarkyti savo gyvenimą, nei visas tas siaubo ir mistikos plakinys, kuris iš esmės tik itin retai blykstelėdavo efektyviai, nes jau buvo regėtas „Skambutyje“ bei kituose siaubo filmuose. Nepaisant visų trūkumų, galiu pasakyti, kad yra tikri daug daug prastesnių siaubo filmų už „Tamsų vandenį“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Robas Rojus" / "Rob Roy"

Sveiki, skaitytojai,

Britų režisieriaus Michael Caton-Jones, kurio, velniai griebtų, filmo „Berniuko gyvenimas“ (1993) niekaip nepažiūriu, šįkart teko „suvalgyti“ jo beveik pustrečios valandos trunkantį epą „Robas Rojus“ (angl. Rob Roy) (1995). Oi, kaip seniai šis filmas pragulėjo mano laukiamų filmų lentynoje ir tiesiog įsigeidžiau susigrąžinti „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir šiaip kino legendą Jessica Lange, o ką jau kalbėti apie visų numylėtinį Liam Neeson.

Iš esmės filmas man priminė mūsų „Tadą Blindą“ – istorija ne tik apie revoliuciją, kiek apie garbę. Būtent garbė filme „Robas Rojus“ linksniuojama visais įmanomais būdais ir kone visuose monologuose ir dialoguose, kad netgi vietomis neskanu pasidarė. Jeigu filmas apie garbę, tai nereikia jo akcentuoti kiekviename pirstelėjime, tačiau dovanokime, juk tai XVIII amžiaus Anglija ir manieringumas bei kalbėjimas aukštomis frazėmis, netgi tarp ūkininkų, atrodo, dovanotinas dalykas.

Visgi filmas labai smagus. Tiesiog kvapą gniaužiantys Škotijos vaizdai, kalnai, rūkas, iš akmenų suręstos trobelės, upės, rūmai... Atmosfera ir kostiumai tiesiog nuostabūs, kaip nuostabūs ir šio filmo aktoriai – Liam Neeson tiesiog pritrenkiamai jaunas, nes, prisipažinsiu, esu susipažinęs labiau su jo filmus iš vėlesnio periodo. Na, ir Jessica Lange... Sunku surasti šiai aktorei lygių, nebent Meryl Streep, tiesa, jos personažas gal negeriausias karjeroje, bet tikrai įsimintinas. Derėtų paminėti aktorių Tim Roth, kuris už manieringo sukčiaus didiko vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius.

Filmas gyvas ir žavus, leido prisiminti paskutinio dešimtmečio epinio filmo pasakojimo dvasią, kai didingi vaizdai ir lėta siužetinė tėkmė teikė pasakojimo, o nei staigių ir netikėtų veiksmų, malonumą. Tiesiog didelių priekaištų neturiu, žiūrėdamas patyriau malonumą. Gal laikas pažiūrėti ir Robiną Hudą?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela