Rodomi pranešimai su žymėmis Quentin Tarantino. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Quentin Tarantino. Rodyti visus pranešimus

2019 m. rugsėjo 15 d., sekmadienis

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"


Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:8.0


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. birželio 30 d., šeštadienis

Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"


Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"




Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 68
IMDb: 8.0


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. birželio 18 d., antradienis

Filmas: "Pasiutę šunys" / "Reservoir Dogs"




Sveiki, kinomanai,

Susizgribęs šiek tiek susigėdau, kadangi dar yra ne vienas ir ne du nematyti Q. Tarantino filmai, nors ir ne patys geriausi, bet vis tiek norisi juos pamatyti. Filmas „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs) (1992) yra legendinio režisieriaus Q. Tarantino debiutas didžiajame kine. Kanų kino festivalyje palydėtas ypač aistringai, o po dar kelių metų išplėš ir „Auksinės palmės šakelės“ pergalę su „Bulvariniu skaitalu“. Taigi, Tarantino debiutuoja kine su šia kino juosta ir gana stipria, mano akimis, tačiau tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas, toli gražu ir nestipriausias.

„Pasiutę šunys“ tikriausiai yra pats vyriškiausias Tarantino filmas, kadangi jame visiškai neimponuoja jokia moteris, išskyrus gatvėje pastumtos kelios moteriškės ir viena nušauta mašinoje – moterijos man trūko. Aišku, tai kartu ir kitoks Tarantino filmas, galgi labiausiai skiriasi nuo visų savo požiūriu tiek į personažus, veikėjus, tačiau jau tada Tarantino mėgo žiaurumą, cinizmą ir kraują – to šiame filme taip yra per akis. Nors juosta jau eina trečią dešimtmetį, bet ji kaip gerai subrandintas vynas – tiks ciniško, bet gero kino mylėtojams. Pakankamai įdomus scenarijus – tai pasakojimas apie nusikaltėlių klano sueigą ir nesėkmingą apiplėšimą, kuris užsibaigia tarpusavio skerdynėmis. Gal kiek šis filmas primena teatrą, mažos erdvės, stokojama prabangos (juk debiutinis!), viskas sutelkta į dialogus, intrigą, cinizmą, falšyvumą tarp herojų, tuo tikriausiai ir žavi ši juosta.

Filme, kaip ir kitose juostose, pasirodo ir pats Tarantino, tačiau jo personažas nedominuoja. Na, nežinau, sakau vėlgi, Tarantino blogų filmų nekuria – tai skonio reikalas, o šį debiutą laikau pakankamai stipriu darbu, kuris „sulįs“ tada, kai norisi iš kino kažko ciniško ir aštraus, bet ne šiaip sau skerdynių, o elegantiško kraujo liejimo ir kankinimų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 8.4


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Filmas: "Ištrūkęs Džango" / "Django Unchained



Sveiki visi,

Naujausias Quentin Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained) (2012 m.) jau greitai atžygiuos į Lietuvos kino teatrus ir visi sulaukę kvapą, tikrieji Tarantino gerbėjai, laukia nesulaukia, kada galės pasižiūrėti naujausio režisieriaus darbo. O aš jau mačiau ir noriu pasidalyti šviežiausiai įspūdžiai. Taigi, šįkart Q. Tarantino pasirenka į visai kitą istorijos etapą ir žanrą – vesternas, Pilietinio karo išvakarės. Kaip visada turtingas siužetas ir jo grakštus ir tik Tarantinui būdingas lėbavimas, kuris nori nenori, kokį jo darbą bežiūrėsi, prikausto prie ekrano. Apskritai galiu pasakyti, kad Tarantino kino karjeroje blogų filmų nerasi, rasi tik tuos, kurie tave sužavėjo ir tuos, kurie yra labai geri. „Ištrūkęs Džango“ man pasirodė iš tų, kurie yra labai geri, gal neprilygo „Nužudyti Bilą“ epopėjai bei „Negarbingiems šunsnukiams“, tačiau žiūrėti buvo verta!

Kiek save pamenu, labai nemėgstu vesternų – kažkoks absurdiškas laiko gaišimas, kuris ne mano galvai ir ne mano sielai. Bet kai sužinojau, kad „Ištrūkęs Džango“ bus vesterno pavidalo, supratau, jog tai bus geriausias mano matytas vesternas – tą dabar ir galiu patvirtinti. Filmas kaip kada dėl savo juodojo humoro priminė „Laukiniai laukiniai vakarai“ bei „Desperado“ filmų samplaiką. Kas jau kas, bet beveik tris valandas žiūrėti „Ištrūkusį Džango“ tikrai nėra nuobodu, čia veiksmas veja veiksmą, puikus scenarijus, už jį režisierius visai neseniai gavo „Auksinį gaublį“ ir yra nominuotas „Oskarams“, puikios, įtraukiančios scenos, kuriose intrigos, įtampos, keisto kirbėjimo atrasite su kaupu. Ir visgi, šis filmas man nepasirodė stipriausias Tarantino darbas ir viliuosi, kad 2014 metais ketinama pristatyti „Nužudyti Bilą 3“ dalis, bus kur kas geresnė, juolab, kad šiai daliai režisierius specialiai ruošėsi net dešimtmetį, tuo pačiu specialiai duodamas ir aktorei Umai Thurman išsiilsėti nuo Bilo. Kino kritikai šią juostą įvertino geriau, nei priešpaskutinį jo darbą „Negarbingi šunsnukiai“, kuriame man labiau patiko istorinis laikotarpis ir scenarijaus daugiasluoksniškumas, o „Ištrūkęs Džango“ pasirodė labiau vienkryptis, nesuskaldytas skyriais ir dalimis, ką apskritai taip mėgsta Tarantino, pvz. „Nužudytį Bilą“ dalyse, „Bulvarinis skaitalas“ ir t.t.

Be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad pamatyti yra ko, tik didesnių ir perdėtų reikalavimų nesiūlau kelti. Čia vėl sutiksite režisieriaus numylėtus aktorius Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, pastarajam ir vėl reiškiu dideles simpatijas, nors „Negarbingi šunsnukiai“ jam tiko vaidmuo geriau, čia pat Tarantino filme pakankamai stipriai debiutuoja Leonardo DiCaprio, tačiau totaliai stipriu irgi negalėčiau įvardinti. Apskritai visi aktoriai vaidino gerai, TIK PAKANKAMAI įtikinamai, bet mano akimis, FANTASTIŠKAI GENIALIŲ vaidmenų visgi šioje juostoje nebuvo sukurta. Bet kokiu atveju, filmas turėtų tikti ir patikti.


Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis 81/100
IMDb: 8.5


Jūsų Maištinga Siela

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Filmas: "Bulvarinis skaitalas" / "Pulp Fiction"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction) (1994 m.). Na, tikriausiai daugelis iš mūsų esame susidūrę su legendiniu jau dabarties klasiku tapusiu režisieriumi Quentin Tarantino, kurio tokius darbus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Negarbingi šunsnukiai“ neįmanoma pamiršti. Iš tikrųjų maniau, kad „Bulvarinio skaitalo“ nesu matęs, tai suskubau ištaisyti šią klaidą, bet žiūrėdamas supratau, kad filmą esu matęs prieš kokius gerus 10 metų, tačiau tikriausiai jo gerai neišgyvenau, nes prisiminiau tik kai kurias detales.

Iš esmės buvau pasiilgęs Tarantino! Šis filmas ir vėl priminė jo specifinį braižą – filmą skirstyti į skyrius kaip knygą, ilgos ir įtemptos pokalbių scenos, herojų keistumas ir charizmatiškumas. Filmas 1995 metais yra gavęs Oskarą už geriausią scenarijų ir kino Kanų festivalyje pelnė pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę. Tai apskritai antras režisieriaus darbas su puikiais aktoriais – Uma Thurman, Samuel L. Jackson, John Travolta ir kt. Režisierius buvo nedelsiant pripažintas, o kai kam net sukėlė šoką, kad filme vaizduojamos šitokios brutalios scenos, kaip protestas 1997 metais pasirodė komedijinio pobūdžio filmas „Buduarinis skaitalas“, kuris priminė filmo parodiją.

Man asmeniškai filmas susižiūrėjo super! Labai patiko patys veikėjai, jų išraiška, vaidyba, kalba, emocijos, keistumas. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta Tarantino filmus, tad kam galiu parekomenduoti šį filmą? Visiems! Išskyrus tiems, kurie iš filmo tikisi holivudinės konstrukcijos pagrindo – užuomazga, kulminacija, finalas su laiminga pabaiga, ne, šis filmas yra pasimėgavimui, ne tik pramogai. Žodžiu, man labai patiko!

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 94/100 
IMDb: 8.9



Jūsų Maištinga Siela

2011 m. gruodžio 6 d., antradienis

Filmas: "Negarbingi šunsnukiai" / "Inglourious Basterds"



Sveiki visi,

Visai neseniai pažiūrėjau naujausią Quentin Tarantino filmą „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds) (2009 m.). Sunku atsispirti šiam režisieriui, kuris privertė net keturis kartus pažiūrėti abi „Kill Bill“ dalis ir įsimylėti Uma Thurman. Nesu matęs daugiau Tarantino filmų ir man už tai šiek tiek gėda, bet geriau dabar negu niekada. Šįkart į rankas papuolė „Negarbingi šunsnukiai“ – atpažįstamas filmo braižas, puikūs aktoriai ir intriguojantis siužetas.

Šiuo metu Tarantino kuria „Nužudyti Bilą“ trečią dalį ir labai laukiu sugrįžtant Thurman į ekranus. Na, o šiame filme mes sutinkam Brad Pitt, kuris sukuria savo karjeroje visai naują tipažą – negailestingą ūsuotį banditą. Vaidyba jo visai gera, bet man asmeniškai pats ryškiausias ir charakteringiausias personažas buvo Hansas Landa, kurio vaidmenį sukūrė aktorius Christoph Waltz – žiaurus, pilnas sarkazmo ir įžvalgumo personažas. Apskritai filme labai ryškūs visi personažai, kažko Tarantino ir neišskiria į pirmąją eilę. 

Pats filmo siužetas mus nukelia į Antrojo Pasaulinio karo metus ir čia Tarantino laisvai interpretuoja buvusiais įvykiais ir istoriniais asmenimis, todėl visai natūralu, kad daug kas piktinosi, jog filmas neatitinka tikrovės – labiausiai Hitlerio mirties atvejis, jis pagal užmačias ir neturi atitikti. Kas man labiausiai patiko šiame filme, tai pokalbiai, kuriuose amžinai kyla nepaaiškinama įtampa – rodos, atsitiks kažkas baisaus, kažkas iššaus, kažkas išsiduos ir t.t. Taip, filme yra nemažai ir žiaurių scenų – pjaunami vokiečių skalpai, susišaudymai ir t.t., bet jie nėra filmo epicentras, sakyčiau, epicentras telkiasi į veikėjų charakterius ir jų realizavimo būdą, nes visi turi savo tikslus – kerštą, žydų medžioklę ir t.t. Kiekvienas veikėjas gauna tai, ko nusipelnė. Na, beveik visi...

Patiko man šis filmas. Po pirmųjų 20 minučių net sustabdžiau, nes norėjau atgauti amą, nesupratau, kaip greitai prabėgo laikas, nes buvau tikros įtampos zonoje. Aišku, Tarantino šis filmas ne visiems, jautresniems, kurie nenori žiūrėti smurtinių scenų, tegu ir nežiūri. Tarantino patinka arba nepatinka, nieko čia nepadarysi, bet visas pasaulis, o kartu ir aš pritariu, kad jis turi savo žavesį, braižą ir talentą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 8.3



Jūsų Maištinga Siela