Filmas: "Drakula" / "Dracula"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atrodo, kad vampyrų – romantizuotų ir itin baisių – bumas kine ir serialuose niekada nepraeis. Pastaruoju metu atgimsta siaubo monstrai, o 2025 metai buvo ir „Frankenšteino“ ir „Drakulos“ metai. Nežinau, kiek iš tikrųjų esu matęs filmų apie B. Stokerio „Drakulą“, bet tikrai daug. Šiemet šį veikėją atgaivino ir rumunai, pateikę visiškai kitokią šio veikėjo paveikslą, tačiau dar kol kas nemačiau tos versijos. Štai prancūzų režisierius Luc Besson ėmėsi klasikinės „Drakula“ (angl. Dracula) (2025) versijos ir ekranizavo pagal garsųjį Stokerio romaną, tiesa, labai keisdamas siužetus ir netgi personažus, taip rizikuodamas užsitraukti klasikinės istorijos gerbėjų pasipiktinimą.

 

Lucas Bessonas tik iš dalies remiasi romano medžiaga. Vietoj ištikimo ir vorus ryjančiojo vyruko jis renkasi seksualią vampyraitę, kuri turi Vladui Drakulai surasti jo buvusios mylimosios, tiesa, mirusios atsitiktinai nuo jo paties rankos, tyros sielos reinkarnaciją. Aišku, ji atsiranda ir Vladas Drakula iš baisaus apsileidusio grafo tampa vėl jaunu ir gana patraukliu jaunikaičiu. Klausimas tik vienas: ar britė sutiks ir atsakys tuo pačiu nepažįstamajam, kuris įsitikinęs, kad ji jam amžinai skirta?

 

Iš tikrųjų filmas teatrališkas ir estetiškas. Pavadinčiau ne tiek siaubo filmo, kiek tragiškai romantiška istorija. Režisierius atsisako dalies siaubo, kad galėtų išryškinti Drakulos romantiškąją pusę. Tiesa, pabaigoje atradęs savo mylimąją Drakula pasiaukoja. Niekaip nesupratau šito nelogiškai pakeisto siužetinio vingio, lyg tyčia norėtų kažkaip hamletiškai užbaigti filmą, bet palaukite... 400 ir daugiau metų veikėjas skendėjo liūdesyje, laukė savo mylimosios ir staiga jis leidžia kunigui savanoriškai padurti jį su kuolu, nes... kodėl? Ką veikėjas turėjo suprasti, man asmeniškai iki galo neaišku.

 

Visgi filmas skirtas masėms, interpretacijų yra, bet jos saugios, neprovokuojančios, tikėtinai nuobodokos. Veikėjai kalba išdailinta literatūrine kalba, pozuojančiai pasisuka į kamerą, krenta padurti taip lyg filmuotųsi kokiam muzikiniame vaizdo klipe, todėl iš esmės subliūkšta visi lūkesčiai dėl atmosferos ir autentiškumo. Lucas Bessonas būtų neblogas dinamiškų muzikinių klipų režisierius, tačiau jam dažnai nepavyksta sukurti kitokio turinio filmų. Labiausiai man patikęs jo darbas buvo ne „Leonas“ (1994) kaip daugeliui, bet būtent „Liusė“ (2014), ir tai tikriausiai dėl labai puikiai ir gana originaliai parašyto scenarijaus. Deja, su „Drakula“ stebuklų nenutinka ir Lucas Bessonas sukuria dar vieną foninį filmą apie Drakulą, nepasakydamas žiūrovams ničnieko naujo, ko patys nebūtume susipratę žiūrėdami, pavyzdžiui, 1992 metų „Bremo Stokerio „Drakula“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarzanas: Džiunglių legenda" / "The Legend of Tarzan"

Sveiki,

Šią vasarą didysis kinas pažėrė ne vieną didelę fantastinę juostą. Viena iš jų buvo „Tarzanas: Džiunglių legenda“ (angl. The Legend of Tarzan) (2016), kuri sulaukė ganėtinai drungnų vertinimų. Neatsilikdamas nuo didžiojo kino, aš taip pat ryžausi pažiūrėti šią juostą, juolab kad anksčiau buvau matęs kelis šios istorijos variantus kine, o ir kažkada teko skaityti knygą.

Nesu tikras, ar man šis filmas tiko ir patiko. Visų pirma filmo startas išties geras – kvapą gniaužiantys vaizdai, džiunglės, paslaptinga Kongo gentis ir Tarzanas, sėdintis už stalo su... smokingu! Čia dabar kas per...? Pasirodo, tai ne senos istorijos perdirbinys, o savotiška tąsa. Tarzanas iš Londono grįžta į džiungles suvesti sąskaitų ir aplankyti brolį beždžionę... Graudoka. Dėl ko? Dėl absoliutaus neoriginalumo. Kiek teikia žmogui, gyvenusiam džiunglėse iki pilnametystės įgyti rafinuotą anglišką manierą? Filosofuoti, tobulai valdyti kalbą ir ne... O Dieve, netgi skaityti mokslines knygas, ką tikrai mačiau viename iš kadrų. Tiesiog anglų džentelmenas su tobulais socialiniais įgūdžiais – štai kur fantastika! Dar viena fantastika – paties Tarzano retrospekcija, kadaise lakstęs po džiungles dailaus kūno ir sudėjimo žmogus (aišku, dėl žiūrovo akių!), tiek to, sakau, ištvermė tikrai prideda prie tobulo kūno, tačiau, kada laukinis džiunglėse pasirodo su tobulai švariai nuskustu veidu, nė iš tolo neprimena laukinio, bet veikiau porno aktorių... Tiesiog daugybę tokių neįtikinamų vietų, kurie nutolę nuo realybes, kad tampa tiesiog paveikslėliais. Istorija apie išlikimą ir kitokio žmogaus psichiką tapo tiesiog veiksmo trileriu su fantastiniais elementais.

Taigi, daug žadanti filmo pradžia turinio atžvilgiu pamažu ėmė čiuožti žemyn. Kad net pagalvojau: nebaisu kristi tarp medžių viršūnių, juk lianos savaime atsiduria tinkamu metu po ranka – stebuklas! Ir toli gražu neprimena istorijų apie beždžiones iš dokumentinių filmų apie laukinę gamtą. Taigi, filme daug žymių aktorių, kurie atlieka tikrai milžinišką darbą, ypač Alexander Skarsgard, kuris žengia iš nepriklausomo kino į platųjį holivudinį kiną, tačiau, kaip neretai būna, kvapą gniaužiantys vaizdai nesugeba atpirkti nusivylimo dėl turinio, o filmo pabaiga priminė dešimto dešimtmečio eilinių trilerių atomazgas – krokodilams draskyti scenarijaus autorius, o ne filmo blogiukus. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmass: "Didelės akys" / "Big Eyes"

Sveiki, kino žiūrovai,

Daugelių filmų kūrėjas Tim Barton tikriausiai mane ne vieną nustebino pristatęs biografinę dramą „Didelės akys“ (angl. Big Eyes) (2014). Šiaip Tim Burton žanrai labai varijuoja nuo animacijos iki fantastinių filmų, bet visuose juose išlieka kažkokia gyslelė, kuri iškelia žmogaus ydas paverčia jas simboliniais, nevengia ir siaubo-komedijos elementų. Tiesą sakant, jo „Edgaras Žirkliarankis“ manęs toli gražu nesužavėjo, bet „Mano gyvenimo žuvis“ buvo tai, kas iš tikrųjų mane išbalansavo ir lyg privertė suklusti.

„Didelės akys“ – tai biografinis filmas apie vyro užnugaryje 6 dešimtmetyje besislėpusią dailininkę Margaret Keane. Sunku patikėti, kad šis režisierius ėmėsi biografinės juostos, bet galiu pasakyti, kad jam pasisekė, nes medžiaga gana dėkinga. Per vis šauniausia yra tai, kad filme pasirodo bene šiuo metu du geidžiamiausi Holivudo aktoriai – Amy Adams ir Christoph Waltz. Išskirtinį vaidmenį, sakyčiau, visgi sukūrė Amy Adams. Ir visai ne dėl to, kad užsimaukšlino peroksidinį peruką ir tapo kitokia nei įprasta, bet dėl to, kad vedė gana kitokį personažą ir charakterį, kitokesnį nei „Amerikietiška afera“ ar „Mokytojas“ bei kituose filmuose kuriamus personažus. Štai aktorius Christoph Waltz, kuris yra tikrai neabejotinai geras aktorius ir man jis be galo patinka, atrodė, pernelyg vienplanis – charizmatiškas, daug tauškiantis vidutinio amžiaus nevykėlis, bet apsukrus vyrukas. Šitoks charizmatiškas tauškalius, pasirodė, pernelyg „toks pat, kaip visada“, todėl tampa pernelyg Leonardiškai dikapriškas, reikia manyti, kad aktorius yra lankstesnis ir ateityje sukurs skirtingesnių vaidmenų. 

O grįžtant prie filmo, galima pasakyti, kad tai gana vykusi biografinė drama su labai geru Amy Adams pasirodymu, labai įdomūs patys piešiniai, dailės pasaulio užkulisiai, moters padėtis meno pasaulyje ir apskritai tų dešimtmečių politika. Yra nemažai spalvų, daug „didelių akių“, labai švelnių mistinių užuominų, kurie lyg ir tuo plyš ir pasipils kaip mistinis tornadas, bet iš esmės T. Burton‘as susivaldo ir išlaiko natūralų pasakojimą, lyg sau nebūdingą, suvaržydamas fantaziją ir išlaikydamas biografinio filmo taisykles. Išties filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištrūkęs Džango" / "Django Unchained

Sveiki visi,

Naujausias Quentin Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained) (2012 m.) jau greitai atžygiuos į Lietuvos kino teatrus ir visi sulaukę kvapą, tikrieji Tarantino gerbėjai, laukia nesulaukia, kada galės pasižiūrėti naujausio režisieriaus darbo. O aš jau mačiau ir noriu pasidalyti šviežiausiai įspūdžiai. Taigi, šįkart Q. Tarantino pasirenka į visai kitą istorijos etapą ir žanrą – vesternas, Pilietinio karo išvakarės. Kaip visada turtingas siužetas ir jo grakštus ir tik Tarantinui būdingas lėbavimas, kuris nori nenori, kokį jo darbą bežiūrėsi, prikausto prie ekrano. Apskritai galiu pasakyti, kad Tarantino kino karjeroje blogų filmų nerasi, rasi tik tuos, kurie tave sužavėjo ir tuos, kurie yra labai geri. „Ištrūkęs Džango“ man pasirodė iš tų, kurie yra labai geri, gal neprilygo „Nužudyti Bilą“ epopėjai bei „Negarbingiems šunsnukiams“, tačiau žiūrėti buvo verta!

Kiek save pamenu, labai nemėgstu vesternų – kažkoks absurdiškas laiko gaišimas, kuris ne mano galvai ir ne mano sielai. Bet kai sužinojau, kad „Ištrūkęs Džango“ bus vesterno pavidalo, supratau, jog tai bus geriausias mano matytas vesternas – tą dabar ir galiu patvirtinti. Filmas kaip kada dėl savo juodojo humoro priminė „Laukiniai laukiniai vakarai“ bei „Desperado“ filmų samplaiką. Kas jau kas, bet beveik tris valandas žiūrėti „Ištrūkusį Džango“ tikrai nėra nuobodu, čia veiksmas veja veiksmą, puikus scenarijus, už jį režisierius visai neseniai gavo „Auksinį gaublį“ ir yra nominuotas „Oskarams“, puikios, įtraukiančios scenos, kuriose intrigos, įtampos, keisto kirbėjimo atrasite su kaupu. Ir visgi, šis filmas man nepasirodė stipriausias Tarantino darbas ir viliuosi, kad 2014 metais ketinama pristatyti „Nužudyti Bilą 3“ dalis, bus kur kas geresnė, juolab, kad šiai daliai režisierius specialiai ruošėsi net dešimtmetį, tuo pačiu specialiai duodamas ir aktorei Umai Thurman išsiilsėti nuo Bilo. Kino kritikai šią juostą įvertino geriau, nei priešpaskutinį jo darbą „Negarbingi šunsnukiai“, kuriame man labiau patiko istorinis laikotarpis ir scenarijaus daugiasluoksniškumas, o „Ištrūkęs Džango“ pasirodė labiau vienkryptis, nesuskaldytas skyriais ir dalimis, ką apskritai taip mėgsta Tarantino, pvz. „Nužudytį Bilą“ dalyse, „Bulvarinis skaitalas“ ir t.t.

Be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad pamatyti yra ko, tik didesnių ir perdėtų reikalavimų nesiūlau kelti. Čia vėl sutiksite režisieriaus numylėtus aktorius Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, pastarajam ir vėl reiškiu dideles simpatijas, nors „Negarbingi šunsnukiai“ jam tiko vaidmuo geriau, čia pat Tarantino filme pakankamai stipriai debiutuoja Leonardo DiCaprio, tačiau totaliai stipriu irgi negalėčiau įvardinti. Apskritai visi aktoriai vaidino gerai, TIK PAKANKAMAI įtikinamai, bet mano akimis, FANTASTIŠKAI GENIALIŲ vaidmenų visgi šioje juostoje nebuvo sukurta. Bet kokiu atveju, filmas turėtų tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis 81/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela