Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Dar vieneri metai" / "Another Year"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai pakomentuosiu kino filmą „Dar vieneri metai“ (Another Year) (2010 m.), kuris buvo įtrauktas į Kanų kino festivalį, vėliau atkako į Lietuvoje rengiamą kasmetinį „Kino pavasario“ festivalį, o dar vėliau jį apsiėmė rodyti ir „Skalvija“. Na, išties man šis filmas patiko ir paliko gerą įspūdį tiek sukurti realūs charakteriai, realistinė atmosfera ir emocija. Šiek tiek įtartinai man pasirodė pagyvenusi pora, jų santykiai, kurie vis dar labai artimi, meilūs ir draugiški – man kažkaip viskas labai jau idiliškai atrodė, bet čia pat prisiplakėlė ir gyvenimo nesėkmių iškamuota moteris viską atsveria ir sukuria įdomią filmo atmosferą.

Filme išvysite visko – ir britiško humoro, ir skaudžių dalykų, o svarbiausia, kad filmas stokoja tos „nuotaikingos“ nuotykinio ir perdėto siužeto saldėsio, kurį siūlo kitos šeimyninės dramas. Viskas vyksta gana organiškai, aprėpiant visus metų laikus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Per tą dviejų valandų laiką nugyveni su herojais tuos metus ir pagalvoji, kad gyvenimas taip ir slenka – vieniems jis kaip laiminga rutina, kitiems – kaip nuolatinės laimės paieškos. Man patiko siužetas, idėja, aktoriai ir tai, kad filmas žvelgia į jau antrą gyvenimo pusę perlipusių žmonių gyvenimą, jų problemas, laukiant namuose beapsilankančių vaikų, patiems bandant kapstytis sode arba tiesiog geriant ir laukiant laimės už kampo. Nepretenzingo ir ramaus kino mėgėjai turėtų pasimėgauti šiuo kūriniu.

Šiaip kažkas nustebo, kad filmas pabaigoje nebepateikia gyvenimiškos staigmenos. Išties pabaiga nuspėjama, tačiau ta staigmena tyli, aiški ir numanoma, todėl jos praktiškai ir nebereikėjo filmuoti. Manau, kad filmas daugeliui tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela,