Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "X" / "X"

 

Sveiki,

Kai pamatai siaubo filmą su aukštu IMDb reitingu ir kritikų įvertinimu, nori nenori, imi jį pasižiūri, nes šis žanras, kad ir kiek kartų mane asmeniškai nuviltų, visgi pritraukia, nes tikiuosi kaip ir daugelis – emocijų sudirginimo, neregėtų sprendimų ir baubų. Panašiai nutiko ir su Ti West režisuotu siaubo filmu, sakyčiau, itin neiškalbingu pavadinimu „X“ (angl. X) (2022), kuris žadėjo naują siaubo kino avantiūrą...

Filmas suviliojo, tiesą sakant, ne vien savo reitingais, bet ir įdomiąja naujosios kartos aktore Mia Goth, kurią jau šiandien galima vadinti siaubo filmo princese, nes tai jos žanras. Pasirodžiusi tokiuose siaubo filmuose kaip „Šešėlių namai“ (2017), „Priešnuodis gyvenimui“ (2016) ir „Suspirija“ (2018), jaunoji aktorė įsirašė į šio žanro nišą, tad visai nenustebau išvydęs ją ir šiame kino projekte. Kiek žinoma, ji toliau tęs bendradarbiavimą su šiuo režisieriumi ir ateityje pasirodys dar viename jo panašaus tipažo filme...

O pats filmas „X“ ganėtinai iškalbingai deklaruoja 7-8 dešimtmečio Seksualinės revoliucijos JAV laikus, „Vutdstoko“ palaido hipiško gyvenimo bei pornografijos verslo suklestėjimo dešimtmetį. Jaunieji aktoriai atkeliauja į JAV pietinių valstijų fermą ir čia apsistoję bando susukti porno filmą, tačiau į juos keistai šnairuoja namelį išnuomojęs senas ūkininkas ir dar keistesnė jo žmona, kurie, atrodo, dėl senatvės vos pastovi ant kojų, tačiau netrukus surengia tikrą skerdynių puotą.

Iš esmės režisierius dirba eilinį pigų scenarijų, bandydamas suderinti seksualinės revoliucijos geidulius su „Penktadienis 13-oji“ scenarijaus motyvais, tik šįkart žudikai žinomi iškart ir jie nėra greitakojai serijiniai žudikai, bet sutrikę, psichuojantys ir jaunystės pavydintys bei geidulių kamuojantys senukai, kurių išvaizda šįkart baisesnė už eilinį zombių siaubo filmą. Režisieriui tikrai pavyko parodyti, kad senatvė – tai nieko gero. Kitą vertus, scenarijaus ir siužetiniai vingiai primityviai nuspėjami ir prasilenkiantys su logiką. Senutė, kuri viename kadre vos perrėplioja per kambarį nenualpdama, kitoje kaip veteranė supermenė stumia aligatoriui triskart jaunesnes porno aktores ir su šake padūrinėja stiprius ir sveikus vyrus. Tai makabriškai nejuokinga, netgi, sakyčiau, nevykusiai graudu. Visgi filmas bando kabintis į 7-8 dešimtmečių spalvas, aprangos detales, automobilį, muziką, kultūrinius niuansus, tačiau primityvokas siužetas tiesiog paskandina šį filmą aršiems žiūrovų alkigatoriškiems vertintojams: o tai už ką tie aukšti įvertinimai, a?

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas aukštybėse" / "High Life"

 Sveiki skaitytojai,

Daug kam neblogai pažįstama prancūzų režisierė Claire Denis prieš kelis metus pristatė savo fantastinę dramą „Gyvenimas aukštybėse“ (angl. High Life) (2018), kurį, sakyčiau, gana prieštaringai sutiko lietuvių publika. Vieniems filmas tapo įsimenama fantastine kelione į alternatyvią ateitį, o kitiems tiesiog pristigo nuotykių ir dinamikos. Koks iš tikrųjų tas „Gyvenimas aukštybėse“? Nekantravau ir aš pasižiūrėti šį filmą ir likau dėl tam tikrų dalykų nustebintas.

Filmas pasakoja apie ateitį, kada nuteistieji mirti žmonės turėjo galimybę pasirinkti pasitarnauti žmonijai ir leistis į kelionę per kosmosą be galimybės sugrįžti. Į tokią kosminę programą nuteistieji leidžiasi ne tik kelionėn, tačiau ir bando dauginimosi eksperimentus kosmose. Jie geria distiliuotą jodu praturtintą vandenį, kad apsisaugotų nuo kosminės radiacijos, juos globoja šios misijos daktarė Dibs, tačiau ilgą laiką uždaryta komanda, kuriai ir šiaip buvo būdingas nusikalstamas elgesys, tampa priešais ir pamažu, kamuojami tikrojo gyvenimo ilgesio bei seksualinių geidulių, pradeda vienas kitą naikinti...

Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Robert Patiinson, Juliette Binoche ir Mia Goth, kurie sukuria įsimintinus momentinius vaidmenis. Filmas išties labai slogus, tačiau vyrauja ir kažin kokia keista demoniška aistra. Veikėjai eina į masturbacijos kambarėlį ir ten save patenkina, nors iš visų jėgų jiems visiems labiausiai trūksta draugiškumo, bendrystės ir socialinio gyvenimo. Veikėjai kosmose, kad ir kokie atrodytų glaudūs, turintys labai mažos privačios erdvės, sakytum, beveik net neturintys, nes visi higienos dalykai ir bandymai daugintis yra atliekami beveik prie akių, tačiau vyrauja didžiulė dvasinė veikėjų distancija. Filmas tarsi klausia: kas nutinka su žmonėmis, kurie nebeturi ko prarasti? Kas gali nutikti, kai vienas šalia kito esantys žmonės ima ir dar labiau nutolsta vienas nuo kito, o juos jungiančioji grandis belieka tik pasitenkinimo poreikis? Tai filmas, kuris kaip mokslinis eksperimentas, o režisierė leidžia sau spėlioti ir perteikti žmonių sužvėrėjimą.

Iš tikrųjų kai kuriais momentais priminė Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“ ir ne tik panašia kelione į paslaptingą planetą, tačiau „Gyvenimo aukštybėse“ idėja beveik priešinga „Soliariui“, bet filosofinį klausimą galima artikuliuoti tą patį: ar mes galime keliauti į visatos pakraščius, tikėdamiesi išsigelbėjimo arba netikėto prieglobsčio, kai čia, Žemės planetoje, nesusitvarkėme savo vertybių? Ar savo blogiu neužkrėsime ir savo prisilietimais nesuteršime galbūt kažkur šventai sau egzistuojančių mums nesuvokiamų gyvybės formų? Veikėjai šiame filme priartėja prie juodosios skylės, kuri tampa dar ir šių veikėjų ir blogio mirties metafora. Kai kada toks kamikadzės pasirinkimas atrodo žiaurus, tačiau veikėjams tai tam tikras egzistencinės kančios nutraukimas, išsigelbėjimas, apsivalymas. Apskritai tariant, pats filmas gana mechaniškas, veiksmo mažai, veikėjų sprendimai nuspėjami, kai kas atrodo fetišistiškai utriruota, kad imi abejoti pačiu filmo turiniu, tačiau siūlyčiau į filmą žvelgti kaip į filosofinę visumą, tada „Gyvenimas aukštybėse“ nebeatrodo vien tik patologiškai seksualinis kosminis eksperimentas kosmose.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešnuodis gyvenimui" / "A Cure For Wellness"

Sveiki,

„Karibų piratų“ režisierius G. Verbinski pasuko netikėta linkme ir pristatė visai kitokio žanro filmą „Priešnuodis gyvenimui“ (angl. A Cure for Wellness) (2016), kurį pakankamai sukritikavo kino kritikai, tačiau šiame filme atradau netikėtai įdomių dalykėlių. Visų pirma filmo žanras labai sumiksuotas, čia ir mistikos, ir mokslinės fantastikos, ir psichologinis trileris, ir drama... Ištisa virtinė žanrų ir pastangų išgauti išties sudėtingos struktūros ir nuolat išlaikantį dėmesį filmą.

Sutinku, kad filmas iš esmės labai įtraukiantis, net nesitikėjau, kad beveik pustrečios valandos šioji mistinė istorija taip mane pakerės. Šveicariško tipo kalnuose, senoje pilyje, kurioje įrengta reabilitacinė ligoninė, gyvena pakvaišęs daktaras, kuris įvilioja jauną ambicingą verslininką į savo ligoninę, kurios paslaptys išties kaitina kraują. Nors filmas pilnas mistikos, režisierius galėjo apskritai padaryti dar geriau – gotikinį pasakojimą, tada atmosferinis įspūdis būtų sustiprėjęs, kaip antai puikiai tai veikė tokiuose filmuose kaip „Purpurinė kalva“ ar „Interviu su vampyru“, tačiau režisierius lyg ir tausoja save, lyg ir nori atrasti savitą braižą... Visgi mistikos iš esmės filmui netrūksta, galiu pagirti išties nenuobodų scenarijų, apie tas akimirkas, kai tikrai viskas nenuspėjama ir išlaikoma intriga – kas tie džiūstantys kūnai, kas tie padarai vandenyje ir kt. Dažnai tokio tipažo filmuose aiškios kulminacinės filmo vietos, aišku, ką pasakys vienas ar kitas herojus, šiame filme kažkaip tas nekrinta į akis, nors ir esama tam tikrų šablonų ir pasakojimo klišių.

Visgi silpniausia filmo vieta yra, sakyčiau, struktūra, susijusi su montažu, kadangi veriasi ne viena akis badanti pasakojimo logikos stokos bedugnė. Kaip antai per miškus krentantis automobilis, kuris staiga vėl atsiduria ant kelio, o niekur nebuvęs briedis staiga ima šlubčioti vėl nežinia iš kur atsiradęs... Gali būti, kad jus sunervins pagrindinio veikėjo elgesys, kuris kietakaktiškai primena tuos tipažinius veikėjus iš panašių filmų, gali būti, kad jums nepatiks incesto atvejis, tačiau visumoje man asmeniškai filmas labai patiko ir buvo dar po jo apie ką pagalvoti. Ypač turėtų sužavėti toji nemirtingumo ir amžino eleksyro išgavimo būdo atvejis, kurį išgavo baronas „daktaras“. Gal seniai bemačiau tokį filmą, kuris iš esmės priminė „Stounhertso beprotnamį“, tad nesinori prie šio filmo nė kabinėtis, nors tikiu, kad daug kas suras jam priekaištų, tačiau patirtas pasakojime malonumas užgožė daugelį trūkumų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela