Rodomi pranešimai su žymėmis Zendaya. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Zendaya. Rodyti visus pranešimus

2026 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Filmas: "Odisėja" / "The Odyssey"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Buvo tik laiko klausimas, kada Antikos mitais vėl susidomės Holivudas. Atslūgus visokiems slaptuosius agentus vaizduojamiems populiariesiems filmams, matyt, režisierius Christopher Nolan gali būti pirmuoju šaukliu, grąžinančiu populiariuosius graikų mitus į platųjį kino ekraną. Jo medžiaga, tikriausiai, kad neatsitiktinė, o klasikų klasika – paties Homero epas „Odisėja“ (angl. The Odyssey) (2026), kuriam sukurti bene garsiausiam šių dienų režisieriui prireikė 3 valandų pasakojimo ir beveik trijų metų po jo sėkmingo darbo „Openheimeris“ (2023).
 
Šiaip nuo pat vaikystės prisimenu „Odisėjos“ 1997 metų ekranizaciją su aktoriumi Armand Assante, kurį retkarčiais parodydavo per televiziją. Iki šiol mano atmintyje būtent ši versija buvo labiausiai įsigalėjusi, tad netgi vakar kino teatre nenorom ėmiau lyginti šiuos filmus ir supratau, kad atnaujintas Nolano variantas nelabai kuo labai skiriasi nuo senesniosios versijos, nors tam tikrų techninių sprendimų yra ir ganėtinai esminių. Apie Odisėjo grįžimą iš po Trojos karo į savo Itakės salą, kurioje ištikimai laukia jo žmona Penelopė ir užaugęs sūnus Telemachas, prieš kelerius metus matėme Lietuvos didžiųjų ekranų filme „Sugrįžimas“ (2024), kurį pateikė Uberto Pasolini. Anoji versija man pasirodė intymesnė ir žemiškesnė, nei didingoji Nolano versija.
 
Poseidono sūnus kiklopas Polifemas, iš proto varančios sirenos, Scilė ir Charibdė, ragana Kirkė, pavertusi Odisėjo vyrus kiaulėmis bei Kalipsė, maitinanti Odisėją užmaršties lotosu... Visa tai rasite naujausioje ekranizacijoje. Apskritai režisierius pasirodė kaip niekad „saugus“, jis nesistengia interpretuoti kaip nors itin kitaip Homero epo, nei jis yra vaizduojamas ankstesnėse ekranizacijose. Tiesa, tam tikrų pasakojimo nuokrypių visgi yra. Pasakojime atsiranda nemažai fragmentinių epizodų iš Trojos karo momentų, kurie papildo priežasčių ir pasekmių grandinę tiems, kurie galbūt neprisimena „Iliados“. Bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje sukėlė tam tikras aktorių sambūris šiems vaidmenims. Nebūtinai Sinono vaidmeniui pasirinktas translytis aktorius Elliot Page, bet labiausiai veikėja gražiausioji Helena, dėl kurios kilo Trojos karas, kai karalaitis Paris slapta ją išsivežė į Troją, pasirinktą juodosios rasės aktorė Lupita Nyong'o, kuri, žinoma, savaip turi žavesio ir grožio, tačiau patikėti jai Helenos vaidmenį? Kai kas labai gyrė aktorių atranką, jis tarsi polikorektiškas, perteikiantis šių dienų holivudines lygybės tendencijas, bet kurti istorinius ar mitologinius epus pažeidžiant tam tikrus loginius dalykus, manau, nėra itin teisinga.
 
Bene įdomiausia ir kiek kitokia buvo Atėnės figūra. Manau, visame epe ji labiausiai nuklydusi ir jos personažui suteiktas visiškai kitas svoris. Aktorė Zendaya aprengta kukliai, tarsi kokia Mergelė Marija ir nė iš tolo neprimena iš Dzeuso galvos iškart su blizgančiais šarvais gimusios stoiškos Atėnės. Galiausiai Atėnė interpretuojama net ne kaip Atėnė, o kaip veikiau Odisėjo sąžinės balsas dėl Trojoje išniekintos Atėnės šventyklos ir kare bei kelionėje žuvusių nepagerbtų karių. Nukirsdintos mergelės pavidalu Atėnė čionai kukli, vaiduokliška ir veikia kaip ne deivė, o Odisėjo žmogiškoji pusė.
 
Visa kita suprojektuota kokybiškai, išraiškingai, nors tokiais technologijų laikais norėjosi ir dar daugiau ekspresijos, pvz., vaizduojant sirenas, kurios taip ir liko savo saloje ant uolų kaip rūke paskendę ruoniai. Šiaip iš filmo asmeniškai tikėjausi šiek tiek daugiau ir įdomiau. Manau, užduotis nebuvo kaip nors novatoriškai pateikti šio epo interpretaciją, bet veikiau atnaujinti didingą reginį naujosios žiūrovų kartoms. Tik ar nebūsime jau nuo panašių reginių išlepę ir pretenzingi? Nors kino kritikai itin gyrė šį filmą, tačiau daugelis veikėjų buvo trafaretiški kaip kokie komikso herojai. Bet ar galėjo būti kitaip, jeigu pats Herojus veikėjus kūrė neindividualizuotus, o schematiškus? Nolanas prisilaiko šios Homero distancijos ir jeigu naujojoje „Odisėjoje“ kas nors tikrai sužibo, tai tikrai aktorė Anne Hathaway, kuri jausmingai, gyvai ir jaudinančiai perteikė ištikimosios Penelopės vaidmenį. Manau, šis jos vaidmuo gali atnešti „Oskaro“ nominaciją kaip antraplanei aktorei – absoliučiai nenustebčiau.
 
Nolanas moka ir geba kurti masinį reginį, perteikti didingus sceninius štrichus, tik iš šio filmo apie Odisėją nieko naujo, tik dar viena „Odisėja“, kuri taps tikriausiai, jeigu toliau gyvuos televizijos, kasmetiniu kokiu nors per šventes rodomu filmu kaip pramoga. Visgi tam tikros scenos patetiškos, jose daug teatrališkumo, pozavimo. Tiesa, filmo koloritas toks tamsus, tarsi būtų nufilmuotas ne kokioje saulėtoje Graikijoje ar Turkijoje, o kur nors ūkanotoje Škotijoje. Suprantu, kad istoriškai klimatas Trojos karo metais skyrėsi nuo dabartinės saulėtos Graikijos, tačiau atmosfera pasirodė ne itin Antikinė. Bet gal toks niūresnio tono sumanymas? Daug kas peikė Roberto Pattinsono pasirodymą blogiuko kailyje, bet man jis nekliuvo, kaip ir pats Odisėjas, kurio vaidmenį atliko Matt Damon, nes jie ir yra trafaretiniai, toks šio epo tiesioginis kelias į Homero neindividualizuotą epo sumanymą. Vis galvoju, koks būtų filmas „Odisėja“, jeigu Nolanas būtų spjovęs į užsakomąją viziją ir kūręs visiškai savitą šio epo interpretaciją? Filmas kiek prailgo, kai kurios scenos buvo pernelyg ceremoniškos ir nuobodžios mano skoniui, bet visuminėje filmo sąrangoje jos pateisinamos dėl pasirinkto žanro.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.5



Maištinga Siela

2024 m. spalio 8 d., antradienis

Filmas: "Varžovai" / "Challengers"

 

Sveiki,

 

Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers) (2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai kitokio turinio.

 

Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya) apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati, mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso žaidimu ir meilės trikampiu.

 

Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų, vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z. Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas, vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.

 

Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno, jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.

 

P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus Josh O'Connor pasirodymas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2



 

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2



 

Jūsų Maištinga Siela


2018 m. birželio 18 d., pirmadienis

Filmas: "Didysis šou meistras" / "The Greatest Showman"


Sveiki,

Filmas „Didysis šou meistras“ (angl. The Greatest Showman) (2017), kad ir kaip sunku būtų patikėti, visgi yra biografinė istorija apie realiai egzistavusį šios srities profesionalą P. T. Barnum. Žvelgiant į filmą, kyla abejonės, kad visgi iš šio žmogaus gyvenimo pačiame filme liko tik griaučiai, siužetinis fasadas, o visa kitą užpildo vien tik Holivudinis marmeladas.

Nepaisant to Holivudinio šabloniškumo, daugeliui tai viena geriausių tokio tipažo juostų praėjusiais metais. Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad Holivudas toli gražu nemiręs, nors ir šabloninis, geba suteikti karnavalinių spalvų ir pasijausti pasakiškos atmosferos pasakojimo dalimi. Labai daug darbo įdėta į „Didysis šou meistras“ – gražus, visų pirma, vizualiai, nuostabiai plaukianti kamera, pakylėjimas, primenantis „Mulen Rouge“ ar net tą pačią paskutinę „Gražuolės ir pabaisos“ ekranizaciją. Visgi tai yra didysis kinas, kuris tinka visokio amžiaus spektrui, tad net patiems neišrankiausiems, manau, itin filmas patiks. Man kaip kino gurmanui, nors istorija ir nenustebino, tačiau žiūrėjosi tikrai ne prastai, netgi, sakyčiau, žaismingai.

Šįkart pirmaisiais smuikais griežia jau puikiai žinomi aktoriai, toli gražu ne pirmą sykį sėdintys tokio pat žanro rogėse. Daugelis iš jų išbandė miuziklus, tad belieka ištiesti kojas, nes filmas neįmantrus, o puošnus. Nepasakyčiau, kad nepamatysite to, ko nematėte, tačiau jeigu ieškoti kažko, kas teikia tiesiog pozityvumą, manau, ši istorija kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb:7.7


Jūsų Maištinga Siela