Sveiki,
Kai
norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima
rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau
daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra
kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo
Jon Watts.
Beveik
pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena
įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras,
todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro
Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą
ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras,
tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai,
ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai
super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į
aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog
žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros
ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek
įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose
klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su
kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš
ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“
į doros kelią.
Iš
tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras
Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su
akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų
akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko
nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža
tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų
„Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck
vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai
pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie
tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso
užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose
Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg
vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi
neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos
skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų
suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias
nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau
visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo
be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 8.3
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą