Gabriela
Cabezon Camara. „Činos Airon kelionės“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 208.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
„Nes
taip sutvarkytas pasaulis: visa, kas gyva, gyvena iš kažkieno kito mirties (p.
59).“
2020
metų Tarptautinis Booker Prize finalas lietuvių kalba buvo dosnus, nes
išsivertėme visas finalines knygas, tarp kurių buvo ir argentiniečių rašytojos Gabriela
Cabezon Camara (g. 1968) romanas Činos Airon kelionės (ispan.
Las aventuras de la China Iron), kurią didžioji ispanų literatūros
kritika pripažino kaip vieną geriausių ir puikiausių to metų, kai pasirodė
kūrinys, knygų. Į lietuvių kalbą išvertė prityrusi vertėja Alma Naujokaitienė,
kuri džiugina ambicingais ir gausiais ispanakalbių literatūros populiarinimais
Lietuvoje.
Rašytoja
savo epiniame romane remiasi tautiečio José Hernández parašytu eiliuotu ilgu
eilėraščiu apie gaučą Martin Fierro, kuris pirmąkart publikuotas 1872 m. Martin
Fierro argentiniečių literatūroje yra įsigalėjęs kaip keliaujantis dainius,
literatūrinė ikona, mat, tuo metu gaučomis laikyti apsukrūs ir niekam nepaklusnūs
raiteliai kaip pasipriešinimas britų kapitalistinei industrinei pramonei į
Buenos Aires ir visą pietinę Pietų Amerikos dalį. Rašytoja G. C. Camara vaizduoja
XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Argentinos pampas ir tyrlaukius, čia į žmonių
ir laukinių tikrovę ir sąmonę besiverčiantį žiaurų laukinį užkariautojų
kapitalizmą, o dėmesio centre – Martin Fierro per kortų lošimą laimėtos žmonos,
kuri save vadina Čina, o vėliau Džozefina, gyvenimas. Dar nepasibaigus žmonos
paauglystės laikotarpiui, ji palieka savo vaikus ir prašapusį dainuojantį
prasigėrusį vyrą ir, susiruošusi į indėnų teritoriją, ji sutinka pampomis vežimu
klajojančią anglų moterį vardu Liza. Anglė ieško savo vyro Oskaro, tačiau
kelionėje išmokina jauną merginą angliškai, papasakoja apie platųjį pasaulį ir
taip su kiekviena diena Činai Iron atsiveria iki tol nepažintas ne tik
pasaulis, bet ir aistringa kūniška (o gal ir dvasiška) meilė Lizai. Ji
nusirėžia plaukus, tampa panaši į vyrą ir šioje ilgoje savęs pažinimo
istorijoje ji transformuojasi...
Ispaniškai
Fierro reiškia geležį, tačiau autorė „padovanojo“ anglišką pavardę Iron, taip
atskirdama Činą nuo mačistinio pasaulio, suteikdama jai kitą tapatybę ir bandydama
sugrąžinti nuslopintą moterišką balsą gaučų laikuose. Iš esmės knyga pilna pačių
įvairiausių transformacijų, kurie apima Argentinos kūrimosi istoriją ir
baigiasi pačios Činos Iron pasikeitimais. „... keliaudama vežimu nustebau
sužinojusi, kad indėnai gali būti didvyriai, taip ir dabar likau be žado –
atrodė kone stebuklas, kad gaučai gali būti tokie tvarkingi ir išsipustę,
kažkodėl užmiršau, kad ir pati iš činos tapau lady, o iš lady – young gentlemant
(p. 111).“ Keliaudama su šuneliu, Liza ir netikėtai prie jų prisijungusiu
Rosarijumi, kuris tampa Rosa (moteriškas vardas), jiedu keliaudami su
prijaukintais gyvuliais atsiduria pas žiaurųjį pulkininką Hortenzijų rančoje,
kuri padalyta į paklusnius dirbančius indėnų kilmės gaučamas ir Campo Malo
(blogąją rančos pusę), kurioje kankinami ir dresuojami darbininkai. Per kraują,
žiaurumą ir retsykiais nereikalingą sadizmą pulkininko paveikslas atskleidžia
anų laikų laukinę Argentinos nukariavimą ir vietos indėnų genčių pajungimą prie
„civilizuotos“ Argentinos. Autorė gana kruopščiai aprašinėja sadistines keršto
scenas, nesibodi vaizduoti klaikias nusigėrimo orgijas, apkvaitimą, todėl
neretai atrodo, kad pasakojimo ritmas priklauso nuo besikeičiančių aplinkinių
sąmonės būsenos.
Ne
veltui užsiminiau apie romano tekstūrą, nes autorė itin poetiška, aistringa ir
gyvybingai mistifikuoja, pasitelkdama vietos indėnų požiūrį į pasaulio tvarkos
sąrangą, sugeba kurti ritmišką epišką pasakojimą, kuriame išryškėja Argentinos
gamtos grožis su begalinėmis pampos lygomis, dykvietėmis ir galingomis upėmis. Gamtos
gaivalas suartina Činos Airon ir Lizos kūniškas geismas: „Ji buvo mano
šiaurė, o aš – įmagnetinta kompaso adata: visas mano kūnas tiesėsi link jos,
visai sumažėjęs nuo spengiančio geismo. Šios jėgos veikiama aš pradėjau jausti,
ir dabar manau, kad visada taip būna, kad pasaulį jauti per kitus, per savo
ryšius su kitais (p.61).“ Romane išties nemažai lesbietiškos erotikos,
kūniškumas – tai kelias pažinti ne tik pasaulį, bet ir išsivaduoti iš uzurpuoto
vyro Martin Fierro gyvenimo, kuris buvo pilnas šiurkštumo, smurto, mačistinio valdingumo.
Tam tikra prasme Camara kuria LGBT istoriją laukinėje Argentinoje, o gamta bei
jos suteikiamas laisvės pojūtis tampa gydomuoju Činos Iron balzamu.
Kitą
vertus autorė vien lesbietiškomis erotinėmis scenomis neapsiriboja. Lyčių skirtumai,
mačistinis vyrų dominavimas ir moterų antraplaniškumas yra britiškos kultūros atvestis
į šiuos kraštus. Kaip antipodą antrojoje romano dalyje mes regime moterų
patekimą į vadinamąją Indėnų teritoriją, kurioje pasaulio suvokimas yra
absoliučiai kitoks nei invazinių vakariečių. Indėnai pripažįsta ir trečiąją
lytį, homoseksualumą tarp gentainių jie priima kaip dievų siųstą pagarbos
ženklą, kai vyras savyje dvasios pagalba geba pažadinti moteriškąjį pradą, o
moteris vyriškąją. „Mums nerūpi balsavimas, nes mes visi balsuojame ir
vadais galime išsirinkti ir vyrus, ir moteris, ir dvigubas sielas (p. 202).“
Įdomu ir tai, kad Čina Iron aptinka savo girtuoklį vyrą Martin Fierro šioje
indėnų gentyje tapusį moterimi, kuris užsiaugino kasas ir tapo savo buvusios
versijos priešingybe. Taigi šioje istorijoje šeima ambivalentiškai
transformuojasi ir nors literatūroje tai atrodo gana dirbtinis autorės sprendimas,
tačiau žavi kūrėjos aistra tai perteikti iš indėnų kultūrinės perspektyvos. Beje,
ne tik Pietų Amerikos indėnai, bet ir Šiaurės pripažino ne dvi žmogaus lytis. Romano
pabaigos idilinis pasakojimo momentas absoliučiai paliudija juos esant
aukštesnės dvasinės pakopos civilizacijos gyventojais už puritoniškus ir įvairios
krikščioniškos moralės normų ir socialinių vaidmenų klišes įspraustus
vakariečius.
Kaip
minėjau, knygos pabaiga vaizduoja Činos Airon tobulo ir harmoningo pasaulio
pasiekimą. Netikėtas happy end yra tai, kad su tuo pačiu ją skriaudusiu
Martin Fierro jie, apsikeitę lyčių vaidmenimis, pradeda gyventi idilišką
gyvenimą. Ji pasakoja apie upėmis keliaujančią indėnų gentį, kurioje kaip
kokioje komunoje visi viskuo dalijasi, netgi lova. Tai tarsi viena organizacija,
kurioje nebėra moralinio tabu, nebėra ir smerkimo, pavydo tarsi visa sunki
geležis išsilydo į komuną (dabar gal kas pasakytų sektantinį būvį),
kurioje vartojami psichotropiniai grybai, žolelės, kur pasiekiamas žmogaus
sąmonės sąryšis su gamta. Tai primena hipių laikų ideologiją, tą seną gerą Yoko
Onos ir Johno Lenon Imagine bei Vudstoko muzikos festivalio laikų nostalgiją.
Skaitydamas galvojau, kiek visgi smerkimo yra tuose dalykuose iš vakariečių iki
šių dienų, tačiau negi iš tikrųjų geriau gyventi be grybukų, o su tais visais
šautuvais ir purvina rasistine prievarta, ant kurios stovi vakarų civilizacija?
Jau geriau tas prarastas hipnotizuojantis ryšys, nei automatas rankoje (šių
dienų realijos!).
Nors
romanas iš esmės manęs pernelyg nesužavėjo, nes jaučiasi ryškus LGBT dirbtinis
atsakas į Martin Fierro mačistinį literatūros ikoniškumą, man visgi tai labiau
knyga kaip koks Pietų Amerikos moteriškai erotinis vesternas, nuvedantis į Pietų
Amerikos indėnų egzotišką pasaulio pajautą, apie kurią žinau iš kitų šaltinių.
Tai besikuriančios Argentinos istorija, kurios moteriška įtaka (neskaitant
Evitos Peron) buvo ilgai slopinama ir neigiama. Manau, autorė turėjo intenciją
ištaisyti šią neteisybę, tačiau kartu integravo ir savitą LGBTQ istoriją, nes
akivaizdu, kad šiame kultūriniame invaziniame kare dar būtas integruotas ir
lyčių karas. Taigi, vienu šūviu – du zuikiai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą