Trumpasis Tarptautinis Booker Prize 2025 knygų sąrašas / The International Booker Prize shortlist 2025

 

Sveiki, skaitytojai,

2025 metų balandžio 8  dieną buvo paskelbtas trumpasis Tarptautinio Booker premijos sąrašas. Deja, su ilguoju dėl užimtumo nespėjau susipažinti, tačiau tendencija tokia: Tarptautinis Bookeris įdomesnis, dar ne taip politiškai niuansuotas, bet jaučiu, kad čionai braunasi politkorektiškumas ir noras įtikti rinkai. 6 knygos trumpajame sąraše su labai skirtingom temoms, dalis jų, beveik neabejoju, bus verčiama ir į lietuvių kalbą, todėl norisi visada susipažinti, apie ką rašo pasaulis šiomis dienomis. Galutinį laimėtoją skelbs šių metų gegužės 20 dieną.

1. Solvej Balle (Danija), „Apie tūrį: 1 dalis“ („On the Calculation of Volume I“), vertė Barbara J. Haveland

Šis novatoriškas romanas meta skaitytoją į keistą laiko kilpą. Tara Selter kiekvieną rytą nubunda tą pačią lapkričio 18-ąją. Aplink ją pasaulis keičiasi, tačiau ji lieka įstrigusi šioje pasikartojančioje dienoje. „Apie tūrį I“ yra pirmasis iš septynių planuojamų tomų, kuriuose nagrinėjama laiko, atminties ir egzistencijos prasmės tema. Tai filosofiškai įžvalgus ir literatūriškai eksperimentinis kūrinys, verčiantis susimąstyti apie mūsų suvokimą apie realybę ir laiko tėkmę.

Goodreads reitingas: 3.74 (9 985 balsų)

2. Vincent Delecroix (Prancūzija), „Mažas laivas“ („Small Boat“), vertė Helen Stevenson

Remdamasis tragiškais realiais įvykiais, kai 2021 m. lapkritį Lamanšo sąsiauryje apvirto migrantų pilnas pripučiamas laivas, nusinešdamas dvidešimt septynių žmonių gyvybes, Vincent Delecroix romanas „Mažas laivas“ vaizduoja šiuos įvykius ir yra gilus bei jaudinantis šios nelaimės tyrimas. Autorius ne tik atkuria įvykių seką, bet ir kelia svarbius klausimus apie migracijos priežastis, Europos šalių atsakomybę ir žmogiškąją tragedijos kainą. Tai galingas ir reikšmingas kūrinys, skatinantis empatiją ir apmąstymus apie šiuolaikinio pasaulio krizes.

Goodreads reitingas: 3.93  (679 balsų)

3. Hiromi Kawakami (Japonija), „Po Didžiojo paukščio akimi“ („Under the Eye of the Big Bird“), vertė Asa Yoneda

Hiromi Kawakami meistriškai sujungia subtilų realizmą su spekuliatyviniais elementais šiame įtraukiančiame romane. „Po Didžiojo paukščio akimi“ vaizduoja ateitį, kurioje žmonijos populiacija sparčiai mažėja. Pasakojimas seka naratorę, kuri gyvena šiame nykstančiame pasaulyje, bandydama suvokti savo vietą ir ateitį. Knyga tyrinėja vienatvės, gamtos ir žmogaus ryšio temas, o Kawakami būdingas jautrus ir melancholiškas stilius, kuria unikalią ir įsimintiną atmosferą.

Goodreads reitingas: 3.80 (1 866 balsų)

4. Vincenzo Latronico (Italija), „Tobulumas“ („Perfection“), vertė Sophie Hughes

Vincenzo Latronico romanas „Tobulumas“ yra įtemptas ir intelektualiai provokuojantis žvilgsnis į šiuolaikinę visuomenę ir jos obsesijas. Knygos centre – prabangus ir modernus būstas, kuriame susipina kelių veikėjų gyvenimai. Per jų istorijas autorius nagrinėja tokias temas kaip turtas, vartotojiškumas, socialinė atskirtis ir emocinis tuštumas, slypintis po blizgančiu paviršiumi. „Tobulumas“ yra kandus ir kartu paveikus romanas, atskleidžiantis šiuolaikinės egzistencijos paradoksus.

Goodreads reitingas: 3.58 (5 729 balsų)

5. Banu Mushtaq (Indija), „Širdies lempa“ („Heart Lamp“), vertė Deepa Bhasthi

„Širdies lempa“ yra dvylikos novelių rinkinys, kuriame Banu Mushtaq su subtilumu ir įžvalgumu atskleidžia kasdienį moterų ir mergaičių gyvenimą musulmonų bendruomenėse Pietų Indijoje. Kiekviena istorija yra tarsi atskiras žiburys, apšviečiantis įvairius patyrimus, iššūkius, džiaugsmus ir svajones. Mushtaq meistriškai perteikia savo veikėjų balsus ir emocijas, sukurdama turtingą ir niuansuotą portretą apie šeimos ryšius, tradicijas, asmeninius troškimus ir moterų stiprybę dažnai konservatyvioje aplinkoje.

Goodreads reitingas: 3.59 (249 balsų)

6. Anne Serre (Prancūzija), „Leopardo odos skrybėlė“ („A Leopard-Skin Hat“), vertė Mark Hutchinson

Anne Serre romanas „Leopardo odos skrybėlė“ yra intymus ir neįprastas pasakojimas apie sudėtingą ir intensyvią pasakotojo draugystę su Fanny. Nuo vaikystės juos sieja ypatingas ryšys, tačiau Fanny kovoja su giliais psichologiniais sutrikimais. Serre subtiliai narsto jų santykių dinamiką, tyrinėdama meilės, atjautos ir ribų tarp normalumo ir beprotybės temas. Tai atmosferiškas ir introspektyvus romanas, paliekantis ilgalaikį įspūdį savo emocionalumu ir neapibrėžtumu.

Goodreads reitingas: 3.51 (812 balsų)

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinį Bukerį laimėjo vokietė Jenny Erpenbeck su knyga "Kairos" / The International Booker Prize 2024 Winner

 

Sveiki,

Žodžiu, nenustebino, kad visgi 2024 metų Tarptautinė Bukerio premiją pelnė vokiečių rašytojos Jenny Erpenbeck romanas „Kairos“ apie Berlyno sienos griūties epochą, kuri pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politinį ir geopolitinį veidą. Pastebiu, kad Bukerio laimėtojai tarsi tyčia vienaip ar kitaip orientuoti į politinį sūkurį, o skaitytojai-teisėjai nėra abejingi vienos ar kitos šalies politiniam laukui, dažnai traumuojančiam savo įprastus gyventojus.

Primenu, kad autorė „Kairos“ parašė vokiškai, o į anglų kalbą išvertė Michael Hofmann, su kuriuo ji ir pasidalijo perpus piniginį prizą. Įdomu tai, kad viena žymiausių savo šalyje vokiečių romanistė su savo naujausiu kūriniu pačioje Vokietijoje nebuvo itin palankiai sutikta. Pasirodęs romanas nefigūravo jokiuose šalies prestižiniuose apdovanojimuose, todėl, pelnytas pirmąkart nuo šios premijos įsteigimo apdovanojimas vokiečių rašytojai, ne juokais sujudino Vokietijos leidybą: ar nebus jie ką nors pražiopsoję, ko nepraleido tarptautiniai skaitytojai? Šiaip ar taip, savame krašte juk pranašu nebūsi... Ką gi, gal kada teks perskaityti „Kairos“.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Tarptautinis Booker Prize 2024 sąrašas / The International Booker Prize’s 2024 Longlist

 

Sveiki,

 

Norisi padaryti tiek daug kitokių įrašų, tačiau dažnai pristinga ir laiko, ir noro, ir... neretai prasmės. Jau seniai norėjau padaryti The International Booker Prize’s 2024 Longlist knygų pristatymą, vos tik pasirodė sąrašas, tačiau vis pristigdavo laiko. Įrašą darau labiau sau, nes man įdomu, kokios kasmetinės tendencijos vyrauja literatūroje, kokiomis temomis autoriai rašo, nes juk ne paslaptis, kad šis sąrašas neretai inspiruoja leidėjus ir vertėjus griebtis kokių nors aktualiausių ir įdomiausių vertimų. Taigi apžvelgsiu kiekvieną knygą, rasite nuorodas į www.goodreads.com puslapį, paspaudę ant reitingo skaičiaus. Taip pat pasidalysiu nuomone, ar norėčiau, kad viena ar kita knyga pasirodytų lietuviškai.

 

Taigi šiemet Tarptautiniam Bookeriui (knygos, kurios pasirodė anglų kalba) nominuotos šios šalys: Argentina, Vokietija, du kartus Italija, Pietų Korėja, Venesuela, Brazilija, Ukraina, Peru, Nyderlandai, Švedija, Lenkija ir Albanija. Ką gi, gerų knygų!

 

1. Selva Almada „Nor a Rivert“.

Knyga nedidukė, įsivaizduoju, kad mūsų Rara laisvai galėtų išleisti. Istorija pasakoja apie du žvejus. Vyresnysis Enero pasiima savo mirusio geriausio draugo sūnų paauglį žvejoti toje pačioje upėje, kurioje nuskendo paauglio tėvas. Jie pagauna didžiulę žuvį, kurią galiausiai pavyksta įveikti tik kulkos pagalba. Žuvį pakabina ant medžio ir leidžia jai pūti, kai tuo pat metu irzlūs salos gyventojai ima kaltinti žvejus ir pamažu kyla didžiulė įtampa tarp žvejų ir vietos gyventojų. Knyga pristatoma kaip nuožmi, parašyta senu ir geru klasikiniu stiliumi.

Goodreads reitingas: 4.02 (2548 balsai)

Puslapiai: 104

2. Rodrigo Blanco Calderón „Simpatia“

Venesuelos autorius laikomas vienas įdomiausių šiuolaikinės Lotynų Amerikos balsų, o jo romanas „Simpatia“ pasakoja apie savo gimtosios šalies problemas. Tūkstančiai dėl skurdo pabėgėlių iš šalies istorijas atkartoja savaip palikti keturkojai, užplūdę miestus. Pagrindinis veikėjas Ulisas, beveik už dyką vedantis pamokas kino meno dirbtuvėse, ima rūpintis ir domėtis tais benamiais šunimis. Galiausiai Ulisas atkapsto savo šeimos ir šalies istoriją, kurioje išryškėja, kad tikrieji šunys yra ne tie, kas iš tikrųjų atrodė.

Goodreads reitingas: 3.73 (114 balsai)

Puslapiai: 272

3. Jenny Erpenbeck „Kairos“

Vokiečių rašytoja, gimusi Rytų Berlyne 1967 metais, rašo apie ypatingą vokiečiams laikmetį – devintąjį dešimtmetį, kada griuvo Berlyno siena. Devyniolikmetė Katerina Rytų Vokietijoje susitinka kone perpus vyresnį Hansą ir tarp jų užsimezga nepaprastas ryšys, likus keleriems metams iki 1989-ųjų lapkričio įvykių. Istoriniame kontekste pasakojama apie ribas nutrinančius santykius, pasakojime gausu Rytų Vokietijos tuometinės kultūros ir atmosferos detalių. Taigi, matyt, autorė visgi bus atkreipusi dėmesį istorinio romano imitavimu, bylojimu apie permainingus laikus naujosios kartos skaitytojams.

Goodreads reitingas: 3.52 (2214 balsai)

Puslapiai: 379

4. Ia Genberg „The Details“

Ar per ryšius su kitais iš tikrųjų tampame labiau savimi? Šito klausia švedų rašytoja savo romane „Detalės“. Serganti ir kliedinti pagrindinė veikėja lovoje ima vartyti prisiminimų knygų ir prisimena keturis mylimuosius, kuriuos kažkada paliko arba ją pačią paliko. Mažomis pasakojimo atplaišėlėmis nulipdomas jautrus moters gyvenimo pasakojimas, kuris susideda iš smulkmenų, pastarosios pasirodo, kad yra esminės. Romanas lyginamas su lietuviams pamėgta Rachel Cusk knygomis.

Goodreads reitingas: 3.90 (9671 balsai)

Puslapiai: 128

5. Urszula Honek „Białe noce“

Atrodytų, kad nieko nevyksta: mažas kalnų miestelis, keli žmonės, nepagaunamas laikas. Ir vis dėlto šviesa pritemsta, atmosfera tirštėja, kažkas karštą dieną miršta savo lovoje, kažkas nukrenta nuo šlaito, kažkas nuolat klaidžioja tamsoje. Debiutiniame Urszulos Honek apysakų rinkinyje, kuris tarsi romanas supintas subtiliomis sąsajų gijomis, kasdienybė tampa nerimą kelianti ir tamsi, nors grėsmės šaltinio nerandama. Žmonės gimsta ir miršta, ilgisi ir svajoja, liūdi ir bijo, kol galiausiai nepastebimai praranda protą. Čia susimaišo laiko perspektyvos, keičiasi pasakotojai, kažkas vyksta bundančiame pasaulyje, kažkas nutinka bepročio galvoje, o kalnų slėniuose pasklinda tamsa.

Goodreads reitingas: 3.80 (393 balsai)

Puslapiai: 160

6. Hwang Sok-yong „Mater 2-10“

Pietų Korėjos rašytojas, mano nuomone, tikriausiai vienas rimčiausių pretendentų šiemet laimėti Tarptautinį Bookerį. Jo didelės apimties romanas „Mater 2-10“ pasakoja apie tris kartas, kurios statė geležinkelį, statybos apima kolonistinę Japonijos epochą, vaizduoja Šiaurės ir Pietų Korėjos atsiskyrimą ir visa tai perteikia per industrines geležinkelio statybas. Jautrus pasakojimas yra ambicingai pavykęs, autorius naudoja magiškojo realizmo pasakojimo elementus. O tikrojo rašytojo užduotis – vaizduoti susiskaldžiusios tautos sielvartą ir priminti korėjiečių identitetą, kurį formavo ne viena masinė šalies tragedija.

Goodreads reitingas: 3.84 (90 balsų)

Puslapiai: 486

7. Ismail Kadare „A Dictator Calls“

Albanų rašytojo telefoninis romanas intriguoja pačiu sumanymu ir struktūra. 1934 m. birželį Stalinas tariamai paskambino Borisui Pasternakui ir jie kalbėjo apie Osipo Mandelštamo areštą. Stalinas nori iš Pasternako sužinoti, ką jis mano apie mirtį. Ismailas Kadare'as tyrinėja šio telefono pokalbio pomirtinį gyvenimą, naudodamasis liudininkų, žurnalistų, rašytojų, tokių kaip Isaiah Berlin ir Anna Akhmatova, žmonų, meilužių, biografų ir net KGB archyvarų pasakojimais. Romano rezultatai leidžia pamąstyti apie galią ir politinę struktūrą bei apie tai, kaip literatūra ir autoritarizmas susikuria vienas kito akivaizdoje. Kadare'o rekonstrukcija tampa šokiruojančia paslaptimi, tarsi tikras nusikaltimas būtų pateikiamas nebaigtoje dėlionėje.

Goodreads reitingas: 3.22 (375 balsai)

Puslapiai: 256

8. Andrey Kurkov „The Silver Bone“

Labai tikiuosi, kad šis Ukrainos įtraukimas į Tarptautinį Bookerį nėra politinis reikalas. Tiesiog negaliu pakęsti, kaip visa tai alina ir vargina... Bet, nepaisant visko, romanas iškrenta iš konteksto, nes jis daugiau ar mažiau pramoginis. Tikriausiai kažkas panašaus kaip Adomėno „Moneta ir labirintas‘. Autorius nukelia pasakojimu į 1919 metus, kai Pirmasis pasaulinis karas pasibaigęs, o pagrindinis knygos veikėjas Samsonas, spaudžiamas Raudonosios armijos atstovų, audžia meilės istoriją su Nadežda ir tuo pačiu ima tirti sidabrinio kaulo paslaptingą istoriją. Taip panašu į detektyvą, kuriame pilna XX amžiaus pirmosios pusės ukrainietiškų laikmečio detalių, todėl pasakojimas įtraukus. Kaip suprantu, tai pirmoji serijos knygos dalis ir ji jau ilgajame Bookerio sąraše. Argi neįtartina?

Goodreads reitingas: 3.49 (536 balsai)

Puslapiai: 304

9. Jente Posthuma „What I’d Rather Not Think About“

Nyderlandų literatūra! Istorija pasakoja apie brolį ir seserį (dvynius). Dėl brolio savižudybės sesuo bando sulopyti savo tapatumą, nes suvokia, kad neteko savasties dalį. Kaip išbūti šiame pasaulyje, kai viena tavo pusę pasitraukė iš pasaulio savo noru? Istorija nagrinėja šeiminius santykius ir depresiją, papasakota vinjetės (mažomis atkarpomis, portretais) metodu, daug ką „nusipiešia“ skaitytojo fantazija.

Goodreads reitingas: 3.84 (902 balsai)

Puslapiai: 224 

10. Veronica Raimo „Lost on Me“

Italų rašytojos knyga tėvynėje sulaukė tikros sėkmės. Knyga pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą ir tapo bestseleriu. Istorija papasakota itin komiškai. Autorė vaizduoja Romą 1990-2000 laikotarpyje, o dėmesio centre – jauną merginą Vero, kuri bando tapti moterimi, todėl krečia visokius eksperimentinius dalykus, atsitiktinius sekso nuotykius, įsipainioja į neaiškius reikalus, bėga iš namų, tačiau visi nuotykiai baigiasi tuo, kad ji vėl grąžinama savo neurotiškai šeimai, kuri besąlygiškai bando kontroliuoti kiekvieną jaunos merginos žingsnį. Tai šmaikštus romanas apie Romą ir pastangas subręsti, apie toksiškus šeiminius santykius, perteiktus paradoksais ir nestokojančiu humoru.

Goodreads reitingas: 3.59 (11095 balsai)

Puslapiai: 224

11. Domenico Starnone „The House on Via Gemito“

Pati knyga Italijoje pirmąkart pasirodė 2000 metais ir pelnė Strega Prize apdovanojimą. Didžiuliame freskos būdu papasakotoje šeimos sagoje vaizduojamas Neapolis, o tiksliau – vieno tėvo tapytojo namai, pradvisę dažais. Tėvas save laiko genialiu tapytoju, tačiau visą kaltę dėl savo nepripažinimo verčia šeimai, nes reikia išmaitinti vaikus ir žmoną, todėl negali visą dėmesį skirti savo tapytojo ambicijoms. Tai tampa šeimos tragedija, o istoriją papasakoja sūnus, kuris nė už ką nenori susitapatinti su tokiu tėvu... Jaučiu, kad ši knyga verta šio bei to, man patinka tokios neigimo istorijos, tad linkiu knygai patekti į trumpąjį sąrašą.

Goodreads reitingas: 3.71 (549 balsai)

Puslapiai: 480

12.Itamar Vieira Junior „Crooked Plow“

Brazilų rašytojas romaną išleido 2019 metais ir beregint susišlavė šalies pačius ryškiausius apdovanojimus. Romanas Brazilijoje taip vertinamas, kad buvo išrinktas reikšmingiausiu brazilų grožinės literatūros kūrinių šį šimtmetį. Istorija pasakoja apie dvi seseris (trečioji karta po vergovės panaikinimo), kurios po močiutės lova randa keistą apeiginį durklą, su kuriuo, aišku, prisižaidžia ne be pasekmių... Iš esmės autorius vaizduoja skurdžiausius Brazilijos pakrančių ūkininkus, jų atsilikusią kaimo kultūrą, politines kovas, vergovę ir šeimos dvasingumą. Romano aprašas mane išties suintrigavo, tai viena iš tų knygų, kurios tikriausiai neatsisakyčiau perskaityti.

Goodreads reitingas: 4.53 (19239 balsai)

Puslapiai: 236

13.Gabriela Wiener „Undiscovered“

Rašytoja iš Peru jau pelnė pagrindinį savo šalies literatūros įvertinimą už šį romaną. Istorijoje rašytoja ir žurnalistė nagrinėja savo proprosenelio istoriją, kuri ją pačią kadaise šokiravo. Dekolonizavimo istorijoje ji vaizduoja, kaip apsilanko privogtų ir sukauptų senovės inkų darbų sandėliuose ir ten regi savo proprosenelio demoniškumą, kolonistinės žiaurumo ir veidmainiškumo viršūnes, iš naujo permąsto savo šeimos istoriją, sulipindama emocionaliai savo šeimos ir Peru šalies istoriją su išmone. Romanas reikšmingas, nes jis vis dar byloja apie negalėjimą išsivaduoti iš po kolonizavimo prievartos gniaužtų. Išties intriguoja ir mane patį!

Goodreads reitingas: 3.98 (3114 balsai)

Puslapiai: 192

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Darbuotojai"

 Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

„Ar žmogų apibrėžia tai, kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“

 

Retai kada imuosi mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja Olga  Ravn (g. 1986) savo šalyje žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai (dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.

 

Istorija papasakota iš ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai – serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.

 

Taigi romano struktūra iš vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė, kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę (p. 102).“

 

Paradoksalu tai, kad autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų, net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa, autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą, ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam lemta tą kaskart pamiršti?

Olga Ravn

 

Humanizmo klausimai kyla beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane, skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.

 

Viena svarbiausių Olgos Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog vėl yra motina.

 

Kaip teigė pati autorė, „visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę, atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo, nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.

 

Olgos Ravn trumpa knygelė Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai. Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai, didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų gabalėlių kaip vientisą asmenybę.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela