Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Darbuotojai"

 Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

„Ar žmogų apibrėžia tai, kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“

 

Retai kada imuosi mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja Olga  Ravn (g. 1986) savo šalyje žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai (dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.

 

Istorija papasakota iš ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai – serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.

 

Taigi romano struktūra iš vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė, kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę (p. 102).“

 

Paradoksalu tai, kad autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų, net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa, autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą, ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam lemta tą kaskart pamiršti?

Olga Ravn

 

Humanizmo klausimai kyla beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane, skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.

 

Viena svarbiausių Olgos Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog vėl yra motina.

 

Kaip teigė pati autorė, „visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę, atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo, nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.

 

Olgos Ravn trumpa knygelė Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai. Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai, didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų gabalėlių kaip vientisą asmenybę.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Tove Ditlevsen "Kopenhagos trilogija"

 Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 368.

Sveiki,

Pernai vienu geriausiu verstinės grožinės literatūros kūriniu į lietuvių kalbą buvo pripažintas danų rašytojos Tove Ditlevsen (1917-1976) trijų dalių romanas Kopenhagos trilogija, kurią išvertė Aurelija Bivainytė. Daug kas džiūgavo, jog ši literatūrinė (man asmeniškai negirdėta) sensacija pasirodys lietuviškai, tad ir aš ėmiau laukti, kuo toji literatūra, parašyta aname amžiuje (Vaikystė (1967), Jaunystė (1967), Priklausomybė (1971)) jau tokia sensacinga, kad visi ją liaupsina ir netgi lygina su skandinavo literatūrine žvaigžde Karl Ove Knausgard.

Romanas parašytas vėlyvuoju rašytojos kūrybos laikotarpiu ir laikoma pačia vertingiausia ir įdomiausia jos literatūros meistrystės viršūne dėl apnuogintų ir itin atvirų autobiografinių istorijų. Tiesą sakant, pradėjęs skaityti, kiek nusivyliau, nes knyga, nors ir gerai parašyta, man pasirodė kiek per tradiciška. Pirmojoje trilogijos dalyje Vaikystė autorė autobiografiniais štrichais apžvelgia XX amžiaus pirmosios pusės savo patirtis danų darbininkų klasės šeimoje. Kol neatsirado antrojoje trilogijos dalyje kūrėjos problemos ir pirmieji nuopuoliai, tol Kopenhagos trilogija atrodė kiek prėskas kūrinys, nors, aišku, užbaigiau skaitymą su šiokiu tokiu susižavėjimu ir pasitenkinimu, nes galiausiai radau tapatumų su pagrindine veikėja Tove.

Pati neįdomiausia, tačiau toli gražu neprastai parašyta dalis yra Vaikystė, kurioje Tove atskleidžia gyvenimą skurdžiame Kopenhagos kvartale. Nuo pat mažens jos santykiai su nuolat įsižeidusia motina ir minkštaširdžiu, tačiau politizuoti linkusiu tėvu, kuris pripažįsta tik išskirtinai vyrus rašytojus klasikus, mažoji Tove jaučiasi atstumta, nesuprasta ir besiblaškanti keistai lokaliame pasaulyje, rinkdama ją praturtinančias patirtis. Viena iš jų – kiemo draugė Ruta, kuri trinasi prieš šiukšlių konteinerius, keikiasi ir daro didelę įtaką Tovei, tačiau net ji negali suvokti, kas per paslaptingas žmogus yra Tove.

Dar būdama vaiku Tove ryžtasi kurti eilėraščius, nesuprasdama nei kas yra geras eilėraštis, nei kaip juos reikia deramai rašyti. Atrodo, ta nepaaiškinama vaikiška ambicija yra liguista, iš dalies kylanti dėl to, kad tėvas pareiškia, jog moteris negali būti gera rašytoja. Dėl didelio poreikio dėlioti žodžius, tarsi tas troškimas kiltų iš prigimtinio mergaitės poreikio išsireikšti, ją dar labiau padaro vienišesne. „Visad svajojau surasti žmogų, tik vieną žmogų, kuriam galėčiau parodyti savo eilėraščius ir kuris juos pagirtų. Močiutei jie atrodytų nepadorūs, o Edvinas juos išjuoktų. Pradėjau daug galvoti apie mirtį, galvoti apie ją kaip apie draugę (p. 67).“ „Nebevaikštau vakarais Istedo gatve kartu su Ruta ir Mina, nes jų pašnekesiai tėra kvailos užuominos apie gašlius ir nepadorius dalykus, kurie niekuomet nepavirs jautriomis, ritmingomis eilutėmis mano vis labiau pažeidžiamoje sieloje (p. 92-93).“

Antrojoje trilogijos dalyje Jaunystė autorė atskleidžia poreikį ne tik kurti, bet ir būti pripažintai. „Pati negaliu dorai paaiškinti, kodėl taip noriu, kad mano eilėraščius išspausdintų, gal kad apie poeziją nusimanantys asmenys galėtų jais pasidžiaugti. Bet aš to noriu. Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais. Būtent tai suteikia man jėgų kas rytą atsikelti, eiti į spaustuvės biurą, aštuonias valandas sėdėti spoksant į panelės Liongren stručio akis (p. 167).“ Tas, kas savo gyvenime turėjo nors kiek ambicijų dėl literatūros, manau, nesunkiai supras Toves kūrybos įvertinimo troškimą. Tai viena įdomiausių romano gvildenamų temų, nes neturėdama išsilavinimo ji sugeba pamažu perprasti tai, kas yra geras eilėraštis. Anksti pradėdama dirbti, Tove kraustosi iš vienų  namų į kitus, prižiūrėdama nuomotojų buitį. Įsigijusi spausdinimo mašinėlę Tove netrukus pradeda labai rimtai verstis rašymu, pirmiausia rašydama progines užsakomojo pobūdžio dainas. Ieškodama kelio į pripažinimą, Tove pradeda megzti pirmuosius santykius, kurie sietini labiau su naudos, saugumo ir globos paieškomis, nei dėl meilės idilės.

Tove Ditlevsen per savo gyvenimą turėjo keturias santuokas ir visos jos gana bohemiškai laisvamaniškos. Skaitydamas vis bandžiau atsekti visų tų keistų įsimylėjimų ir skyrybų grandinių priežastis ir, manding, išryškėjo keli aspektai. Danija – protestantiška šalis, į santuoką jau XX amžiuje žiūrima gana liberaliai, o Toves motina, kuri skatina Tove „griebti“ vos tik padoresnį į ją pasižiūrėjusį vyrą, atvirai dukrai sako, jog tik ištekėjusi moteris gali pradėti gyventi, o vyro pareiga yra ją išlaikyti. Romanas kalba apie vyrų ir moterų socialinius pasiskirstymo vaidmenis, nors Tove kūrybos žmogus, jai iš dalies negalioja standartai, tad santykiams išsikvėpus, jis dairosi vis kito vyro.

Tove Ditlevsen

Ne ką geriau dėl šių stereotipų klostosi ir Toves brolio gyvenimas. „Pavargęs nuo jos kalbų Edvinas vėl grįžta vėl į fotelį. Ištuštinus puodelius Grėtė vėl užsiropščia Edvinui ant kelių ir ima pirštais vynioti jo garbanas. Man atrodo, kad brolis susituokė su ja tik tam, kad pabėgtų nuo savo nuomojamo kambario su griežta šeimininke, kokią dar jis turėjo išeitį? Aš taip pat nenoriu likusio gyvenimo nugyventi pas ponią Sūr. Jaunystė laikina, trapi, nepastovi (p. 202).“ Atrodo, kad Toves gyvenimo reikšmingiausius sprendimus lemia socialiniai ryšiai ir lyčių stereotipai. Kitą vertus, būdama be aukštesniojo išsilavinimo ir priklausydama darbininkų klasei, ji kaip būsima pripažinta kūrėja neturėjo kito pasirinkimo, tad tam tikras amoralumas yra priimtina kultūros normatyvi sudedamoji dalis.

Įdomūs ir Antrojo pasaulinio karo kontekstai. Nors Tovę, atrodo, politika nedomina, tačiau kaip ir daugelis danų išgyvena ir jaudinasi dėl stiprėjančių vokiečių nacių agresijos Europoje. Įdomu, jog pačioje Danijoje taip pat atsiranda Hitlerio gerbėjų, o jo įrašytas kalbas per gramofoną klausosi Tovės namų šeimininkė, kuri padeda vokiečių karininkams, o pačią Tovę iškrausto, nes įtaria veikiančią prieš nacius.  

Trečiojoje dalyje Priklausomybė, kuri buvo pati įdomiausia ir paveikiausia, gvildenama ne viena problema. Tai žmonos ir motinos vaidmenys, besikeičiantys vyrai, įsitvirtinimas kaip rašytoja kultūriniuose Danijos sluoksniuose, tačiau svarbiausia ašimi tampa priklausomybė narkotikams, kol vieną dieną ji atsiduria psichiatrinėje ligoninėje ir ten suvokia, jog trūksta visai nedaug iki mirties. Bandydama išsaugoti santuoką ji išmoningai meluoja savo vyrui ir vaikams naktimis kviesdamasi daktarus, kad šie suleistų nuskausminamųjų. Labiausiai šokiruoja tai, kad dėl narkotikų ji ryžtasi ausies operacijai ir netgi paaukoja vienos ausies klausą, kad tik galėtų gauti nuskausminamųjų ir netgi dėl daktaro, kuris tiekia narkotikus, ji palieka savo vyrą... Atrodo, kad Tove tuoj perdegs ir mirs, kad jai žūtbūt svarbiau yra panirti į kitą pasaulį, atsisakant šios ją kankinančios tikrovės. Net ir suprasdama savo priklausomybę, ji vis tiek kabinasi į gyvenimą, negalėdama atsisakyti narkotikų sukelto pojūčio.

Vis galvojau, koks tas priklausomybės ir kūrėjos santykis, kaip beribis noras rašyti paskatino moterį nerti taip giliai į priklausomybę? Viena pavojingiausių psichikos pakrikimo prasme profesijų yra rašytojo. Kiek daug pasaulyje mes turi rašytojų alkoholikų, narkomanų ir savižudžių, kurių literatūrą skaitome kaip klasiką, tad Toves Ditlevsen atvejis neatsitiktinis, jis patvirtina Sylvios Plath, Ernesto Hemingvėjaus bei kitų rašytojų lemtis. Pati T. Ditlevsen galiausiai savo gyvenimą baigė 1976 metais, sulaukusi 58 metų, perdozavusi migdomųjų. Nepaliauju galvoti apie kūrėjo naštą nepaliauti kurti ir pagundas išeidinėti už įprasto racionaliu protu įrėminto gyvenimo. Poreikis patirti transcendenciją, haliucinacijas, būti pakylėtam narkotikų rašytojui pavojinga, nes jis kaip niekas kitas labai pagaviai priima tas patirtis kaip savo esminę gyvenimo patyrimo dalį.

Kopenhagos trilogija – įtaigus ir įtraukus skaitymas, kuris patiks daugeliui skaitytojų, kurie mėgsta autobiografinius pasakojimus, apsinuoginimą literatūroje. Iš esmės visa trilogija apie kūrėjo tapsmo gyvenimą su nuopuoliais, paklydimais ir pakylimais, įrėmintais XX laikmečio Danijos kultūrinių ir istorinių įvykių. Autoterapinio pobūdžio tekste skleidžiasi autorės troškimas permąstyti savo gyvenimą, jį suvokti ir įvertinti, o galiausiai ir savo patirtis paversti universalia literatūrine kalba, dialogu su visuomene, įprasminant begalinį troškimą rašyti ir būti per kūrybą atjaustai.

Jūsų Maištinga Siela