Knyga: Tove Ditlevsen "Kopenhagos trilogija"

 Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 368.

Sveiki,

Pernai vienu geriausiu verstinės grožinės literatūros kūriniu į lietuvių kalbą buvo pripažintas danų rašytojos Tove Ditlevsen (1917-1976) trijų dalių romanas Kopenhagos trilogija, kurią išvertė Aurelija Bivainytė. Daug kas džiūgavo, jog ši literatūrinė (man asmeniškai negirdėta) sensacija pasirodys lietuviškai, tad ir aš ėmiau laukti, kuo toji literatūra, parašyta aname amžiuje (Vaikystė (1967), Jaunystė (1967), Priklausomybė (1971)) jau tokia sensacinga, kad visi ją liaupsina ir netgi lygina su skandinavo literatūrine žvaigžde Karl Ove Knausgard.

Romanas parašytas vėlyvuoju rašytojos kūrybos laikotarpiu ir laikoma pačia vertingiausia ir įdomiausia jos literatūros meistrystės viršūne dėl apnuogintų ir itin atvirų autobiografinių istorijų. Tiesą sakant, pradėjęs skaityti, kiek nusivyliau, nes knyga, nors ir gerai parašyta, man pasirodė kiek per tradiciška. Pirmojoje trilogijos dalyje Vaikystė autorė autobiografiniais štrichais apžvelgia XX amžiaus pirmosios pusės savo patirtis danų darbininkų klasės šeimoje. Kol neatsirado antrojoje trilogijos dalyje kūrėjos problemos ir pirmieji nuopuoliai, tol Kopenhagos trilogija atrodė kiek prėskas kūrinys, nors, aišku, užbaigiau skaitymą su šiokiu tokiu susižavėjimu ir pasitenkinimu, nes galiausiai radau tapatumų su pagrindine veikėja Tove.

Pati neįdomiausia, tačiau toli gražu neprastai parašyta dalis yra Vaikystė, kurioje Tove atskleidžia gyvenimą skurdžiame Kopenhagos kvartale. Nuo pat mažens jos santykiai su nuolat įsižeidusia motina ir minkštaširdžiu, tačiau politizuoti linkusiu tėvu, kuris pripažįsta tik išskirtinai vyrus rašytojus klasikus, mažoji Tove jaučiasi atstumta, nesuprasta ir besiblaškanti keistai lokaliame pasaulyje, rinkdama ją praturtinančias patirtis. Viena iš jų – kiemo draugė Ruta, kuri trinasi prieš šiukšlių konteinerius, keikiasi ir daro didelę įtaką Tovei, tačiau net ji negali suvokti, kas per paslaptingas žmogus yra Tove.

Dar būdama vaiku Tove ryžtasi kurti eilėraščius, nesuprasdama nei kas yra geras eilėraštis, nei kaip juos reikia deramai rašyti. Atrodo, ta nepaaiškinama vaikiška ambicija yra liguista, iš dalies kylanti dėl to, kad tėvas pareiškia, jog moteris negali būti gera rašytoja. Dėl didelio poreikio dėlioti žodžius, tarsi tas troškimas kiltų iš prigimtinio mergaitės poreikio išsireikšti, ją dar labiau padaro vienišesne. „Visad svajojau surasti žmogų, tik vieną žmogų, kuriam galėčiau parodyti savo eilėraščius ir kuris juos pagirtų. Močiutei jie atrodytų nepadorūs, o Edvinas juos išjuoktų. Pradėjau daug galvoti apie mirtį, galvoti apie ją kaip apie draugę (p. 67).“ „Nebevaikštau vakarais Istedo gatve kartu su Ruta ir Mina, nes jų pašnekesiai tėra kvailos užuominos apie gašlius ir nepadorius dalykus, kurie niekuomet nepavirs jautriomis, ritmingomis eilutėmis mano vis labiau pažeidžiamoje sieloje (p. 92-93).“

Antrojoje trilogijos dalyje Jaunystė autorė atskleidžia poreikį ne tik kurti, bet ir būti pripažintai. „Pati negaliu dorai paaiškinti, kodėl taip noriu, kad mano eilėraščius išspausdintų, gal kad apie poeziją nusimanantys asmenys galėtų jais pasidžiaugti. Bet aš to noriu. Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais. Būtent tai suteikia man jėgų kas rytą atsikelti, eiti į spaustuvės biurą, aštuonias valandas sėdėti spoksant į panelės Liongren stručio akis (p. 167).“ Tas, kas savo gyvenime turėjo nors kiek ambicijų dėl literatūros, manau, nesunkiai supras Toves kūrybos įvertinimo troškimą. Tai viena įdomiausių romano gvildenamų temų, nes neturėdama išsilavinimo ji sugeba pamažu perprasti tai, kas yra geras eilėraštis. Anksti pradėdama dirbti, Tove kraustosi iš vienų  namų į kitus, prižiūrėdama nuomotojų buitį. Įsigijusi spausdinimo mašinėlę Tove netrukus pradeda labai rimtai verstis rašymu, pirmiausia rašydama progines užsakomojo pobūdžio dainas. Ieškodama kelio į pripažinimą, Tove pradeda megzti pirmuosius santykius, kurie sietini labiau su naudos, saugumo ir globos paieškomis, nei dėl meilės idilės.

Tove Ditlevsen per savo gyvenimą turėjo keturias santuokas ir visos jos gana bohemiškai laisvamaniškos. Skaitydamas vis bandžiau atsekti visų tų keistų įsimylėjimų ir skyrybų grandinių priežastis ir, manding, išryškėjo keli aspektai. Danija – protestantiška šalis, į santuoką jau XX amžiuje žiūrima gana liberaliai, o Toves motina, kuri skatina Tove „griebti“ vos tik padoresnį į ją pasižiūrėjusį vyrą, atvirai dukrai sako, jog tik ištekėjusi moteris gali pradėti gyventi, o vyro pareiga yra ją išlaikyti. Romanas kalba apie vyrų ir moterų socialinius pasiskirstymo vaidmenis, nors Tove kūrybos žmogus, jai iš dalies negalioja standartai, tad santykiams išsikvėpus, jis dairosi vis kito vyro.

Tove Ditlevsen

Ne ką geriau dėl šių stereotipų klostosi ir Toves brolio gyvenimas. „Pavargęs nuo jos kalbų Edvinas vėl grįžta vėl į fotelį. Ištuštinus puodelius Grėtė vėl užsiropščia Edvinui ant kelių ir ima pirštais vynioti jo garbanas. Man atrodo, kad brolis susituokė su ja tik tam, kad pabėgtų nuo savo nuomojamo kambario su griežta šeimininke, kokią dar jis turėjo išeitį? Aš taip pat nenoriu likusio gyvenimo nugyventi pas ponią Sūr. Jaunystė laikina, trapi, nepastovi (p. 202).“ Atrodo, kad Toves gyvenimo reikšmingiausius sprendimus lemia socialiniai ryšiai ir lyčių stereotipai. Kitą vertus, būdama be aukštesniojo išsilavinimo ir priklausydama darbininkų klasei, ji kaip būsima pripažinta kūrėja neturėjo kito pasirinkimo, tad tam tikras amoralumas yra priimtina kultūros normatyvi sudedamoji dalis.

Įdomūs ir Antrojo pasaulinio karo kontekstai. Nors Tovę, atrodo, politika nedomina, tačiau kaip ir daugelis danų išgyvena ir jaudinasi dėl stiprėjančių vokiečių nacių agresijos Europoje. Įdomu, jog pačioje Danijoje taip pat atsiranda Hitlerio gerbėjų, o jo įrašytas kalbas per gramofoną klausosi Tovės namų šeimininkė, kuri padeda vokiečių karininkams, o pačią Tovę iškrausto, nes įtaria veikiančią prieš nacius.  

Trečiojoje dalyje Priklausomybė, kuri buvo pati įdomiausia ir paveikiausia, gvildenama ne viena problema. Tai žmonos ir motinos vaidmenys, besikeičiantys vyrai, įsitvirtinimas kaip rašytoja kultūriniuose Danijos sluoksniuose, tačiau svarbiausia ašimi tampa priklausomybė narkotikams, kol vieną dieną ji atsiduria psichiatrinėje ligoninėje ir ten suvokia, jog trūksta visai nedaug iki mirties. Bandydama išsaugoti santuoką ji išmoningai meluoja savo vyrui ir vaikams naktimis kviesdamasi daktarus, kad šie suleistų nuskausminamųjų. Labiausiai šokiruoja tai, kad dėl narkotikų ji ryžtasi ausies operacijai ir netgi paaukoja vienos ausies klausą, kad tik galėtų gauti nuskausminamųjų ir netgi dėl daktaro, kuris tiekia narkotikus, ji palieka savo vyrą... Atrodo, kad Tove tuoj perdegs ir mirs, kad jai žūtbūt svarbiau yra panirti į kitą pasaulį, atsisakant šios ją kankinančios tikrovės. Net ir suprasdama savo priklausomybę, ji vis tiek kabinasi į gyvenimą, negalėdama atsisakyti narkotikų sukelto pojūčio.

Vis galvojau, koks tas priklausomybės ir kūrėjos santykis, kaip beribis noras rašyti paskatino moterį nerti taip giliai į priklausomybę? Viena pavojingiausių psichikos pakrikimo prasme profesijų yra rašytojo. Kiek daug pasaulyje mes turi rašytojų alkoholikų, narkomanų ir savižudžių, kurių literatūrą skaitome kaip klasiką, tad Toves Ditlevsen atvejis neatsitiktinis, jis patvirtina Sylvios Plath, Ernesto Hemingvėjaus bei kitų rašytojų lemtis. Pati T. Ditlevsen galiausiai savo gyvenimą baigė 1976 metais, sulaukusi 58 metų, perdozavusi migdomųjų. Nepaliauju galvoti apie kūrėjo naštą nepaliauti kurti ir pagundas išeidinėti už įprasto racionaliu protu įrėminto gyvenimo. Poreikis patirti transcendenciją, haliucinacijas, būti pakylėtam narkotikų rašytojui pavojinga, nes jis kaip niekas kitas labai pagaviai priima tas patirtis kaip savo esminę gyvenimo patyrimo dalį.

Kopenhagos trilogija – įtaigus ir įtraukus skaitymas, kuris patiks daugeliui skaitytojų, kurie mėgsta autobiografinius pasakojimus, apsinuoginimą literatūroje. Iš esmės visa trilogija apie kūrėjo tapsmo gyvenimą su nuopuoliais, paklydimais ir pakylimais, įrėmintais XX laikmečio Danijos kultūrinių ir istorinių įvykių. Autoterapinio pobūdžio tekste skleidžiasi autorės troškimas permąstyti savo gyvenimą, jį suvokti ir įvertinti, o galiausiai ir savo patirtis paversti universalia literatūrine kalba, dialogu su visuomene, įprasminant begalinį troškimą rašyti ir būti per kūrybą atjaustai.

Jūsų Maištinga Siela