Sveiki,
Taip
ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės
literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą
prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada
nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“
(iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“
(Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats
apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.
Nežinau,
ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi
savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti.
Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios
vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį,
netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis
persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į
svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi
priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.
Iš
pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę
teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie
Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai
suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių
šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų
baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį,
pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės
kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje
aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip
Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų
įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo,
plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas,
neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos
Tumasonytės tekstais.
Jutui
labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog
Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes
Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po
vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors
išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina
Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo
aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.
Lina
Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą
pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis.
Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės
skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My
River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t.
Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu,
tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu.
Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų
tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno
suvokimo, prie kito. Visada taip pat.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą